Naujausios
Vienija fotografinis vaizdas
– Šiaulių dailės galerijoje daug metų organizuojama metinė dailininkų paroda, kaip kilo mintis surengti fotografų kūrybą apibendrinančią parodą „Résumé“?
– Prieš kelerius metus pamačiau, kad metinėje Šiaulių dailininkų parodoje vis daugėja fotografijų ir fotomenininkų. Dailininkams skiriama vieta, jie kiekvienais metais bendrauja su miestiečiais, parodo savo kūrybą, o fotografams tokios erdvės nebuvo. Pradėjau kviesti į metinę dailininkų parodą fotografus, bet atsirado savotiškas disbalansas, mažiau vietos liko dailininkams – tokia keista, dvilypė situacija.
Antras aspektas – labai norisi paskatinti Šiaulių fotografijos meno raidą, jos plėtotę, matant, kaip kiti miestai puikiai tvarkosi, vystosi, steigiasi klubai, fotografijos meno galerijos. Juolab kad fotografijos menas yra labai demokratiškas, prieinamas visuomenei, suprantamas ir dar – jis turi socialinę funkciją. Vaizdai žmones buria, skatina matyti aiškiau ir giliau istoriją, save pačius.
Trečias aspektas: Šiauliuose yra Fotografijos muziejus, o šalia tokios institucijos bet kokia plėtojama veikla, susijusi su fotografija, pasiteisina, nes efektas dvigubinasi.
Viskas susidėjo ir nusprendžiau paeksperimentuoti, pabandyti, prieš dvejus metus surengdamas pirmą „Résumé“ parodą.
Žodis „résumé“ viską ir talpina. Norėjosi reziumuoti, pažiūrėti, kas Šiauliuose yra reikšmingo fotografijos mene, fotografijos palikime ir jaunųjų fotografų ieškojimuose. Stengiausi tai daryti dar ir todėl, kad nebuvo aišku, kokias pajėgas mieste turime, nesimatė visumos, apibendrinimo.
Pirma paroda tikrai pavyko. Man pačiam netikėtai, manau, ir publikai, ir galerijai, nes buvo, atrodo, per 60 dalyvių. Visi nustebo, iš kur mieste tiek fotografuojančių.
Aš pasižiūrėjau taip: nebūtinai reikia tokioje parodoje pristatyti grynąjį fotomeną, galima pristatyti ir mėgėjišką fotografiją, ir šeimos fotografiją, ir profesionalius fotomenininkus, ir jaunus eksperimentuojančius žmones. Visus juos vienija fotografinis vaizdas.
Maža to: mėgėjiška fotografija iš šeimos ir Šiaulių miesto istorijos per laiko atstumą gali būti ir iškalbingesnė, ir įdomesnė besigilinantiems į architektūrą, į praeitą žmonių gyvenimą.
Toks buvo mano pirminis požiūris, todėl buvo galima drąsiai surinkti daugiau autorių, daugiau fotografinio palikimo artefaktų, išplėsti miesto geografiją, kviečiant fotografus arba žinomus fotomenininkus, kurie jau nebegyvena Šiauliuose, bet yra kilę iš Šiaulių ir vienaip ar kitaip susiję su Šiauliais, čia kartais rengia parodas.
Taip susikaupė puiki kolekcija, labai aukšto meninio lygio ir socialiai, ir antropologiškai įdomi, tad kito kelio nebuvo – reikėjo planuoti antrą parodą.
– Ar pirmos parodos sumanymo, koncepcijos laikotės ir trečioje parodoje?
– Taip. Jeigu apsiribočiau viena meno rūšimi, vienu žanru, tarkime, eksperimentine fotografija, nebūtų tiek pajėgų mieste, ekspozicija būtų siaura, aiškūs autoriai, prasidėtų pasikartojimas.
Šiais miesto jubiliejiniais metais man buvo labai svarbu daugiau įterpti spaudos fotografijos ir parodyti, kad ji yra lygiavertė meninei fotografijai, kad ir kompoziciškai, ir turinio prasme gali būti ypač stipri, kai jau išbandyta laiko, kai jau yra istorinis dokumentas.
Ir čia visų pirma – Giedriaus Baranausko kolekcija, pristatoma per dvi vietas, parodo, kokia įtaigi jo fotografija, kokie įtaigūs vaizdai. Kartais jie žymiai stipresni ir įdomesni negu kokie nors fotomeno ieškojimai. Toks balansas ir sudėliotas šioje galerijoje. Yra labai estetiškų kinematografinių darbų, išbaigtų meninių kompozicijų, bet kai pasižiūri į Giedriaus Baranausko dokumentinę, reportažinę fotografiją, matai viską: ir puikią kompoziciją, ir socialinį turinį, ir jau užmirštą aktualiją.
Mūsų visų atmintis dabar ypač trumpalaikė, momentinė, nebesuvokiame savo vietos laike, istorijoje. Fotografinis vaizdas priverčia stabiliau, nuosekliau, atsakingiau pasižiūrėti ir į save, ir į miesto raidą.
– Parodoje „Résumé'3“ pristatomi 43 autoriai – nuo klasikų iki jaunųjų kūrėjų. Kas pakliuvo į parodą?
– Kadangi paroda yra žinoma, populiari, laukiama, kai kurie autoriai, fotografuojantys žmonės yra nusivylę, kad į parodą nepakliuvo arba buvo praeitoje, bet dabar jų nebėra.
Sakykime, kad čia yra pauzių principas: menininkui duodame pailsėti, po metų jį vėl kviečiame, kai jau atsinaujinęs, sukaupęs naujesnių darbų.
Šioje parodoje yra nemažai autorių iš Rolando Parafinavičiaus bildukų grupės: man labai tinkama buvo analoginė fotografija, juodai balta, ji labai estetiškai įsikomponavo į istorinę fotografiją.
Analoginė fotografija šiuolaikiniam miestui suteikia istorinės patinos estetiką, atrodo, kad tai praeitas amžius. Per kitą prizmę, per kitą optiką pamatai miestą, žmones, ši fotografija užmezga gražų dialogą su spaudos fotografija, su menine juodai balta fotografija. Tai sukuria ekspozicijos vientisumą ir nuoseklumą.
Iš spaudos fotografijos yra daugiau fotografų, kurie fiksavo miesto praeitį. Tai ir Algimantas Puodžiūnas, ir Juozas Bindokas, ir Arūnas Vileikis, jie užfiksavo ypač įdomių momentų.
Man labai svarbios A. Vileikio fotografijos, kuriose įamžintos pietinio rajono „Aido“ parduotuvės prieigos su didžiule žmonių minia: supranti, kad čia 90-ieji ir eilė stovi prie cukraus. O mes jau užmiršome, kad tai buvo ypatingas deficitas.
– Šalia klasikinės fotografijos parodoje matome ir eksperimentų?
– Norisi būti ir šiuolaikiniams, norisi parodyti, kad Šiauliai mąsto aktualiai. Dabartiniame fotomeno kontekste labai populiaru yra fotografinio vaizdo skulptūriškumas, medžiagiškumas, materialumas, tiesiog fiziškumas.
Džiaugiuosi, kad Dainius Trumpis sukūrė fotoinstaliaciją, kuri derina metalines konstrukcijas su vaizdais ir primena paprastą dalyką, kad visos fotografijos įkomponuotos į kažkokias konstrukcijas: reklamų stendus, ekranus, fasadus, jos yra mūsų architektūrinės erdvės tęsinys.
Labai džiaugiuosi dėl Broniaus Rudžio instaliacijos, jis fotografijos skiautes perkomponuoja, mirko spalvotame popieriuje, primena vaizdo laikinumą ir kartu atsilaikymą prieš visas negandas. Fotografinis vaizdas marinamas ir vis tiek prisikelia naujai, vėl kažkaip kitaip gyvuoja.
Arba – Giedrius Šiukščius sukūrė ciklą degalinių, kioskų, miesto objektų, kurių mes niekaip nepastebime, kad ir kokie ryškūs būtų. Čia jie tampa šiuolaikinės visuomenės šventyklomis, tiesiog altoriais, ikonomis, nes tai pagrindiniai punktai, kurie, mums skubant, pavadinkime taip, aprūpina visais gyvybiniais resursais.
Šioje parodoje dalyvauja ne tik fotomenininkai, fotografai, bet ir dizaineriai, tapytojai, grafikai, medijų menininkai. Smagu, kad jie fotografinį vaizdą atranda kaip kūrybinį, meninių interpretacijų objektą ir jį naujai pateikia, paskatina fotografuojančius žmones matyti fotografijos galimybes plačiau – tai yra postūmis kelti bendrą Šiaulių fotografijos meninį lygį.
Tai yra labai aktualu, nes kitaip mes galime likti uždari ir nekonkurencingi. Fotografijos meno lygį būtina kelti. Manau, kad šis renginys prisideda ir prie edukacijos, ir prie kompetencijų kėlimo.
Planuose – „Résumé4“
– Ar jūs, parodos kuratorius, patyrėte atradimo jausmą?
– Man labai įdomu jau trečius metus gyventi atradimo jausmo intonacijose: jeigu to nebūtų, nebūtų ir noro rengti parodos, įdėti tiek pastangų.
Paminėtinas Vaidoto Janulio triptikas. V. Janulis juk keliolika metų savo grafikos parodose naudojo fotografiją, bet mes to nepastebėdavome, vadindavome grafika.
Dabar labai įdomu atsigręžti į Šiaulių menininkus, kurie savo kūrybai pagrindiniu objektu rinkosi fotografinį vaizdą ir jį interpretuodavo. Taip retrospektyviai galima perrašyti Šiaulių dailininkų kūrybą per fotografinio vaizdo prizmę, tai irgi gali būti būsimos parodos tema. Tai įkvepia, sukuria atradimo jaudulį ir norą dalytis įžvalgomis.
– Kokia parodų „Résumé“ išliekamoji vertė?
– Išliekamoji vertė – po truputį kaupiama kolekcija. Ateityje, gal kitais metais, planuojame Šiaulių fotomeno parodą užsienyje.
Atrenkant vaizdus galima sukaupti solidesnę, reprezentatyvią kolekciją, kuri buvo neįsivaizduojama nerengiant šios parodos, nematant galimybių. Tai, manau, dar viena perspektyvi veiklos šaka.
– Daug diskusijų buvo ir yra dėl Šiaulių identiteto. Galbūt atsakymas glūdi fotografijoje?
– Jei nėra legendos, ją reikia sukurti, sako filosofas G. Mažeikis, kai visi pradeda dejuoti, ką daryti su Šiauliais. Kai nėra identiteto, jį reikia kurti.
Kaip ir su mūsų galerijos vykdomu viešųjų erdvių meno projektu: jeigu Šiauliuose nėra pakankamai istorinių pastatų, nėra į ką žiūrėti gatvėse, kurkime viešųjų erdvių meno galeriją. Dabar gidai vedžioja turistus ir rodo gražius grafičių darbus. O dar neseniai tos sienos buvo tuščios, nykios.
Taip pat ir su fotografiniais vaizdais, kurie yra užslėpti, užkišti lentynose: šeimų albumai, skaidrės, tų pačių institucijų archyvai. Juos visus ištraukus į viešumą, parodžius, aptarus, išgyvenus, dalijantis kūrybiniais ieškojimais tarpusavyje atsiranda nauja energija, noras fotografuoti, noras ieškoti ir dėl savęs pačių, ir dėl miesto identiteto. Taip jis palaipsniui plėtojamas, darosi labiau matomas ir kuriamas.
Kiekvienas parodos dalyvis dabar pripažintų, kad jaučiasi stipresnio identiteto šiaulietis, nes yra Šiaulių miesto fotografas, dalyvauja dideliuose fotografinio meno projektuose, kurie išsiplėtė per kelias galerijas, muziejus. Aš mačiau, kaip bendruomenė, keliaudama iš vienos vietos į kitą, jaučiasi oriau, labiau pasitikinti ir yra tvirtesnio identiteto.
– „Résumé'3“ parodos atidarytos ne tik Šiaulių dailės galerijoje, bet ir „Šiaulių krašto“ redakcijoje, nepriklausomoje meno erdvėje „Garažas“. Planuojama ir ateityje parodas eksponuoti kitose erdvėse?
– Mieste yra labai daug dar neprijaukintų viešųjų erdvių, neišbandytų arba užmirštų. Kadangi fotografinis vaizdas yra suprantamas, jam nereikia vertimo, yra tiesiogiai matomas ir išgyvenamas, tad puikiausiai gali įsikomponuoti bet kokioje viešojoje erdvėje. Žinoma, apie tai galvojame, plėsimės.
– Pirmąją Šiaulių fotografijos savaitę baigėte ekskursija parodoje „Résumé'3“, ar dar numatyta susitikimų?
– Ekskursija vyks per Europos muziejų naktį, gegužės 23 dieną 20 valandą. Manau, kad tai labai gera proga galbūt kitai auditorijai pranešti apie būtent tokią fotografijos sampratą, jos svarbą, paskatinti žmones atsakingiau žiūrėti į savo šeimų archyvus, saugoti bet kokį vaizdą, nes jis yra neįkainojamas.
Kiekviena praeities akimirka turi didžiulę vertę, nes materialus pasaulis nuolat keičiasi, nyksta ir niekada nebeatsinaujina, niekada nebus toks, koks buvo. Tikiuosi, kad tą publiką irgi paskatinsiu dalyvauti mūsų fotografinio identiteto kūrimo projektuose.
– Ar jau ruošiatės ketvirtai parodai?
– Autoriai, kurie dalyvavo trijose „Résumé“, reikalauja ir ketvirtos. Juolab kad yra ir eilė nedalyvavusių arba nepakviestų, su viltimi dalyvauti „Résumé'4“.
Dabar svarbiausia išgryninti idėją, kad vėl būtų įdomu, kad neišsikvėptų sumanymas. Vėl reikia akcento, smarkios ir ryškios „vinies“, intrigos. Apie tai galvojama ir jau ruošiamasi, dar neužsidarius šiai parodai.
