Tolstojininko dukra – apie gyvenimą miške

Tols­to­ji­nin­ko duk­ra – apie gy­ve­ni­mą miš­ke

Gar­siau­sias iš Lie­tu­vos tols­to­ji­nin­kų And­re­jus Ka­lend­ra (1885–1952 m.) gy­ve­no miš­ke prie Kruo­pių (Akme­nės r.). Šia­me kraš­te be­veik ne­be­li­ko jį pa­ži­no­ju­sių. Pa­pa­sa­ko­ti ga­li tik de­vy­nias­de­šimt­me­tė duk­ra Mor­ta Ja­ku­tie­nė.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Dau­giau kaip prieš šimt­me­tį Lie­tu­vo­je ki­lu­sio tols­to­ji­nin­kų ju­dė­ji­mo vie­nas iš žy­miau­sių da­ly­vių lai­ko­mas A. Ka­lend­ra.

Jis, gy­ven­da­mas Ry­go­je, su­si­ža­vė­jo iš Ru­si­jos pa­skli­du­sio­mis idė­jo­mis prieš įžvel­gia­mą žmo­ni­jos iš­si­gi­mi­mą. To­dėl pa­si­rin­ko sa­vi­tą gy­ve­ni­mą. Pa­sit­rau­kė iš įpras­tos vi­suo­me­nės ap­lin­kos ir ap­si­spren­dė gy­ven­ti kiek įma­no­no­ma pa­do­riau.

A. Ka­lend­ra pa­kei­tė sa­vo gy­ve­ni­mą, per­skai­tęs Le­vo Tols­to­jaus kny­gą „Kuo aš ti­kiu?“. Tuo tar­pu pa­sta­ro­jo me­to li­te­ra­tū­ro­je mi­ni­ma, kad skai­tė „Die­vo ka­ra­lys­tė ju­my­se“. Ar ši Ru­si­jo­je XIX am­žiaus pa­bai­go­je už­draus­ta ir neiš­leis­ta kny­ga, o tik 1894-ai­siais pir­mą­kart iš­leis­ta Vo­kie­ti­jo­je pa­te­ko į A. Ka­lend­ros ran­kas – lie­ka mįs­lė.

Be­je, at­sa­ky­mą dar bū­tų ga­li­ma ras­ti. Nes tą kny­gą, su pa­ties au­to­riaus ran­ka ra­šy­tu pa­lin­kė­ji­mu A. Ka­lend­ra iš­sau­go­jo vie­nin­te­lę iš gau­sy­bės tu­rė­tų. Anot duk­ros M. Ja­ku­tie­nės, vie­nin­te­lę iš­si­ne­šė iš su­de­gu­sios tro­bos. Pas­kui iš­si­ve­žė į trem­tį Si­bi­re. Po tė­vo mir­ties duk­ra par­si­ve­žė į Lie­tu­vą.

„Tą kny­gą kaž­kas pa­pra­šė pa­skai­ty­ti, da­vė­me, bet ne­beat­ga­vo­me“, – me­na M. Ja­ku­tie­nė.

Po pa­žin­ties su L. Tols­to­jaus min­ti­mis A. Ka­lend­ra me­tė Ry­go­je tu­rė­tą pel­nin­gą dar­bą ir ėmė dirb­ti pa­pras­tu dar­bi­nin­ku va­go­nų fab­ri­ke.

Į Lie­tu­vą per­si­kė­lė, ieš­ko­da­mas na­tū­ra­les­nės ap­lin­kos.

M. Ja­ku­tie­nė sa­kė, kad tė­vai į miš­ką at­si­kraus­tė gy­ven­ti, jau tu­rė­da­mi pir­muo­sius vai­kus. Iš vi­so užau­go še­šios se­se­rys. Bro­liu­kas mi­rė sep­tyn­me­tis.

Tuo­met gal ko­kių pen­ke­rių me­tu­kų bu­vu­si Mor­ta me­na lai­do­tu­ves. Kaip gal­vū­ga­ly­je sė­dė­jo ma­ma ir skai­tė kny­gą. Da­bar su­pran­ta – tai bu­vo mal­dak­ny­gė.

Mor­tai vi­sam gy­ve­ni­mui įsi­mi­nė šo­vu­si min­tis: „Mums tai taip gra­žiai ne­pak­lo­ja“.

Da­bar be­li­ku­sios dvi se­se­rys. Vie­na jų gy­ve­na Ža­ga­rė­je.

„Tė­vai pa­rė­jo gy­ven­ti į miš­ką sta­čiai ant kel­mo – jį pa­li­ko vi­du­ry­je pa­si­sta­ty­tos tro­bos“, – me­na M. Ja­ku­tie­nė.

Kai vė­liau į iš­tuš­tė­ju­sią gim­ti­nę su­va­žiuo­da­vo jau suau­gu­sios se­se­rys, o pa­sta­to ne­be­bu­vo – ieš­ko­da­vo to kel­mo, ant ku­rio ma­žy­lės šo­ki­nė­da­vo.

So­dy­bą miš­ko vi­du­ry­je tė­vas sta­tė vie­nas. Ir vi­są gy­ve­ni­mą pa­ts vy­riš­kus dar­bus ūky­je nu­dirb­da­vo. M. Ja­ku­tie­nė me­na, kaip ji tik prie leng­ves­nių pri­kib­da­vo – kad ir lau­kus nua­kė­ti. Bet te­ko ir sun­ko­kus mai­šus, pa­vyz­džiui, su grū­dais ant pe­čių ne­šio­ti.

„Kiek­vie­na tu­rė­jo­me sa­vo dar­bus – po pri­skir­tą ga­ba­liu­ką že­mės, kur so­di­ni, ra­vi, – sa­kė M. Ja­ku­tie­nė. – Ne­bu­vo ka­da gal­vo­mis ei­ti“

Prin­ci­pi­nė tols­to­ji­nin­kų nuo­sta­ta – ne­val­gy­ti mė­sos.

Ta­čiau M. Ja­ku­tie­nė ne­va­di­na tė­vo, kaip da­bar įpras­ta – ve­ge­ta­ru. Nu­sa­ko pa­pras­čiau: „Jam vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo pa­snin­kas. Bu­vo nu­si­sta­tęs be mė­sos. Be pie­no. Vien juo­das sau­sas val­gy­mas. Duo­na. Po tru­pu­tį me­daus. Aly­vos – kai tu­rė­da­vo­me. Nuo­lat val­gy­da­vo mor­kas, bu­ro­kė­lius, obuo­lius, dar – bul­ves. Pa­sis­tip­rin­da­vo miš­ko ar so­do uo­go­mis“.

Dėl to­kios nuo­sta­tos šei­mo­je. M. Ja­ku­tie­nė įver­ti­na ma­mos pa­stan­gas: „Jai bu­vo sun­ku iš­tai­sy­ti val­gy­mus“.

A. Ka­lend­ros žmo­na vie­nin­te­lė na­muo­se neat­si­sa­kė mė­sos. Tad ūky­je pa­kak­da­vo per me­tus nu­šer­ti vie­ną par­šiu­ką ir tai ne kas­met. Kar­vių bū­da­vę tik dvi – kad šei­ma tu­rė­tų pie­no ma­žiems vai­kams. Vė­liau ir to jiems ne­siū­ly­da­vo.

„Te­tė pri­ro­kuo­da­vo, kaip ne­ge­rai pjau­ti gy­vu­lius tam, kad žmo­nės val­gy­tų mė­są, to­dėl ir mums vai­kams ne­duo­da­vo“, – sa­kė M. Ja­ku­tie­nė.

Ji dėl to ne­si­gai­li. Sa­va­ran­kiš­kai gy­ven­da­ma mė­siš­kų pa­tie­ka­lų ne­troš­ko, da­bar vi­siš­kai ap­siei­na.

Ki­ta ver­tus, se­no­lė ma­nan­ti, kad be stip­raus val­gio tė­vas į se­nat­vę pa­si­li­go­jo.

M. Ja­ku­tie­nė pri­si­me­na, kaip tė­vą vis val­džia iš­kvies­da­vo į Kruo­pius.

„Na­muo­se rū­pin­da­vo­mės, kaip pe­reis miš­kus – juk šir­dis tai bu­vo švak­ra, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris. – Kar­tą stai­ga suė­mė silp­nu­mas, o kai at­ga­vo są­mo­nę – jun­ta į van­de­nį nu­griu­vęs. Na ką, pa­gu­lė­jo ir vėl ėjo to­liau“.

Tė­vas pa­sa­ko­jo šei­mo­je, kad val­džia vis rei­ka­la­vo iš­duo­ti žmo­nes, ku­rie į jų na­mus užei­na iš miš­ko.

„O jis – ne, – sa­kė M. Ja­ku­tie­nė. – Sa­ky­da­vo: atei­si tu, duo­siu val­gy­ti, atei­na miš­ki­niai – duo­du val­gy­ti“.

Po ka­ro vie­nas bu­vu­sių stri­bų Mor­tai pa­sa­ko­jo, kad kar­tą vi­są mė­ne­sį jis su bend­rais bu­dė­jo ne­to­li A. Ka­lend­ros na­mų.

„Iš tik­rų­jų par­ti­za­nai pas mus ne­bu­vo daž­ni – ko ei­ti, jei tė­vas la­ši­nių ne­val­gė, tad ne­tu­rė­jo, o run­ke­liais pa­mai­tin­ti – ne kaž­kas“, – sa­kė M. Ja­ku­tie­nė.

Su­ge­bė­jo A. Ka­lend­ra ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais iš­slaps­ty­ti iš ge­tų iš­vež­tus žy­dų vai­kus.

Už šį poel­gį jam pa­skir­tas Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio var­das (po mir­ties). Toks pat pri­pa­ži­ni­mas su­teik­tas ir žmo­nai Mo­ni­kai (po mir­ties) bei duk­roms Mor­tai, Zo­fi­jai, Vik­to­ri­jai. M. Ja­ku­tie­nė šil­tai me­na kaip ga­vo pa­žy­mė­ji­mą Pre­zi­den­tū­ro­je.

Se­no­lė ver­ti­na anų lai­kų vi­sų žmo­nių ge­ru­mą. Kai dėl žmo­niš­ku­mo net di­de­li vir­ši­nin­kai ne­bi­jo­da­vo ri­zi­kuo­ti sa­vo kar­je­ra ar gy­vy­be.

„Pats apy­lin­kės vir­ši­nin­kas pa­sa­kė per tė­vo gi­mi­nai­tį, kad ke­ra­vo­tų tuos žy­dus ir su­ka­vo­tų – bus tik­ri­ni­mas“, – me­na M. Ja­ku­tie­nė.

Pa­na­šu, kad A. Ka­lend­rą nuo trem­ties į Si­bi­rą ku­rį lai­ką gel­bė­jo ki­tų ge­ru­mas – kiek tai bu­vo įma­no­ma. Ten pa­te­ko tik 1951-ai­siais.

Si­bi­re beišt­vė­rė tris mė­ne­sius.

„Kai šir­dis vi­sai su­blo­gė­jo, kas ten Si­bi­re pa­strio­šys dak­ta­rą, – sa­kė duk­ra. – Dak­ta­ras į tro­bą, te­tė iš tro­bos – mi­rė“.

Vil­tin­go­mis lau­ki­mo aki­mir­ko­mis ji nuo gęs­tan­čio tė­vo slė­pė aša­ras.

„Pa­sa­kė: „Ne­verk, be tė­vo ir mo­ti­nos ga­li­ma gy­ven­ti, bet be Die­vo ne­ga­li­ma gy­ven­ti“, – to­kius prieš­mir­ti­nius tė­vo žo­džius pri­mi­nu­si M. Ja­ku­tie­nė pa­ti ne­su­lai­ko aša­rų.

Tė­vas kas­dien skai­ty­da­vo Se­ną­jį Tes­ta­men­tą, ži­no­jo ko­kia­me pus­la­py­je yra su­do­mi­nu­si min­tis.

Da­bar de­vy­nias­de­šimt­me­tė se­no­lė ne­be­ga­li skai­ty­ti, tad daž­nai klau­so ra­di­jo. Ir kai gir­di re­li­gi­nė­se lai­do­se ko­kias Šven­tų­jų Raš­tų ci­ta­tas, pri­si­me­na, kad ir tė­vas bū­tent taip sa­ky­da­vo.

Tė­vas sa­ky­da­vęs mir­ti ne­bi­jąs, bet ne­no­rįs Si­bi­re.

Prieš po­rą de­šimt­me­čių Morta su gi­mi­nai­čiu iš Ir­kuts­ko kraš­to par­ve­žė į Lie­tu­vą tė­vo pa­lai­kus.

Tols­to­ji­nin­kiš­kai gy­ve­nan­čio A. Ka­lend­ros na­mus ap­lan­ky­da­vo se­suo, ku­ri dir­bo mo­ky­to­ja Kruo­pių mo­kyk­lo­je, ir bro­lis, dir­bęs Šiau­lių ap­skri­ties, o pa­skui ke­lių ki­tų ap­skri­čių vir­ši­nin­ku.

„Bro­lis neuž­si­bū­da­vo, nes vis su te­te su­si­bar­da­vo ir iš­va­žiuo­da­vo, – me­na M. Ja­ku­tie­nė. – Ne­su­ta­po pa­žiū­ros“.

Po Si­bi­ro trem­ties Mor­ta su ma­ma vėl grį­žo į miš­ką – į gim­tą­ją so­dy­bą.

Per de­šimt­me­tį so­dy­ba iš­li­ko ne­nu­nio­ko­ta, nors ir glau­dė­si vis ko­kie žmo­nės. Pas­ku­ti­nė bu­vo mo­te­riš­kė, va­din­ta ož­kų ka­ra­lie­ne.

Gy­vu­lė­liai ge­ro­kai ap­grau­žė A. Ka­lend­ros so­din­tas obe­lai­tes. Tad nors iki šiol iš­li­kęs pa­so­din­tas so­das. Vė­liau so­dą nio­ko­jo vis di­dė­jan­čios el­nių ban­dos.

„Žie­mos nak­ti­mis tro­bo­je klau­sai­si kaip už sie­nos su­gu­lę el­niai šno­puo­ja – ma­tyt, tro­ba vė­ją už­sto­da­vo, o gal ir kiek ši­lu­mos sklei­dė“, – me­na M. Ja­ku­tie­nės duk­ra Re­gi­na Ge­džie­nė.

Ta­čiau žvė­rys ne­bau­gi­no šei­mos. Į miš­ko na­mus Mor­ta par­si­ve­dė tai pat gam­tos my­lė­to­ją, miš­ki­nin­ką.

Nau­ja šei­ma be­veik tris de­šimt­me­čius iš­gy­ve­no A. Ka­lend­ros pa­si­rink­ta­me miš­ke. Ki­tur kel­tis ne­no­rė­jo Mor­ta. Į mū­ri­nę tro­bą Kruo­pių mies­te­ly­je per­si­kė­lė tik 1988-ai­siais.

Da­bar so­dy­bą miš­ke me­na ne tik di­džiu­lis so­das, bet ir prieš ke­le­tą me­tų ati­deng­tas pa­mink­li­nis ak­muo tols­to­ji­nin­kui A. Ka­lend­rai at­min­ti.

Au­to­riaus nuo­tr.

De­vy­nias­de­šimt­me­tė Mor­ta Ja­ku­tie­nė pa­sa­ko­jo apie sa­vo tė­vą And­re­jų Ka­lend­rą – gar­siau­sią iš Lie­tu­vos tols­to­ji­nin­kų, pa­si­rin­ku­sį gy­ve­ni­mą miš­ke prie Kruo­pių.

Dau­giau kaip prieš dvi­de­šimt me­tų Mor­ta Ja­ku­tie­nė va­žia­vo į Si­bi­rą par­si­vež­ti tė­vo pa­lai­kų.