Naujausios
Žodžio mizanscena – apkabinimas
Aktorei Irenai Liutikaitei
Ir nežinia, ar tyliam liūdesiui, ar begaliniam džiaugsmui
Ridena Laiko Ratas vangiai painius ir sudėtingus mūs gyvenimo kelius...
Upeliais teka vinguriuoja jie, negailestingi žmogiškajam skausmui,
Tiksėdami sekundėmis, minutėmis, valandomis, nubrėždami nežinomus lemties takus...
Ėduonis jis, nesukalbamas ir žiaurus, bet sutik, miela Irute, kad taip per amžius bus...
–-
Neišsiųstas laiškas jaunam kolegai
Ne, tik ne tame prasmė, jaunasis mano drauge...
Tikėk manim, tai ką tu siūlai – šiandienės, trumpalaikės, bevaisės mados padarinys...
Šiuolaikiškais vadint įpratom daug dalykų, vertingų ir bereikšmių...
O štai didysis Haufas prieštaringai madą vertina,
Kai gražią Pasaką, apvilkęs knygos rūbais, išleidžia Žemėn...
Esmių esmė, brangusis mano drauge, – Grožis!..
„Kalokagatija“ vadino tai Senovės graikai...
Drįstu primint to žodžio prasmę: gražus ir geras.
Nebemadinga šiais laikais kalbėti apie idealą.
Galiu tik pasijuokt ir pasakyt :„Cha cha !“
Matai, protingesni už mus šį terminą sukūrė.
Čia Tu gali pasišaipyti iš manęs: „Sena karta, nueinanti išnykstanti, bejėgė..“
Bet mielas mano drauge, mus sieja viena – rampos šviesa, dermė ir tobulybė.
Juk tais dalykais bandom mes matuoti triūsą savą.
Beje „Katharsio“ sąvoką išminčiai tie nenuoramos taip pat „išrado“,
Atidarydami vartus žmonijai į sielos tobulinimą estetine vertybe.
Estetika – tai mokslas apie grožį.
Mada ateina ir praeina, o kas lieka? Kaip manai?
Ne, ne moralą Tau skaitau!
Tiktai tariuosi... Ir trokštu pažinimo įstabaus kartu su Tavimi.
Neginčytina tai – teatras daugialypis bendravimo ir sutarimo menas.
Ir penkios meno funkcijos, jeigu prisimeni, yra pradžia ir pabaiga Kūrybos prado iškilaus.
Bandykim derinti šiuolaikiškos teatrinės mados rėkimą, kvaitulį, prašmatnią galią
Su amžinosios meninės vertybės didybe, elegancija ir paprastumu.
Tik paklausyk, kaip smuikininkas derina stygas prieš pasirodymą: šventai ir tyliai...
Mokėkime naudotis išmintim didžiųjų genijų:
Šekspyro, Stanislavskio, Bulgakovo ir Getės, Moemo, Brechto, Sofoklo, Euripido...
O kiek jų daug garbiųjų mokytojų mūsų!
Nesensta jie, ne taip, kaip mes – eiliniai žmogeliukai.
Kūrybos klodai jų – neišsemiami, genialumas – neišmatuojamas!
Todėl kreipiuosi laišku į Tave.
Pažinkim juos, mąstykim, džiaukimės ir puoselėkim Grožį.
Kad sielą, talentingai žibančią išsaugotume šiame kvadratiniam juodam fone.
Aktorei, gimusiai birželio šeštą dieną
Jūratei Budriūnaitei – Kamrazer
Dilgynių lauką basomis išbraidžiusi,
Gubojų žiedu, kaip karūna ir perlais pasipuošusi,
Klastingos furijos pavydą ir kerus atlaikiusi,
Kūrybos kančią, prievartą ir smurtą iškentėjusi,
Ugningą meilę šeimai, būčiai ir teatrui paaukojusi,
Širdies gerumą, kaip didžiausią dovaną visiems dalijusi...
Tai Tu – Jūrate!
Ir dar visi, visiukai, visokiukai, visos:
Maša, Snieguolė, Meškiukas, Nora, Marcelė,
Laumė, Liusi, Mirandolina, Marija, Veronika,
Mangaryta, Našlaitė, Gertrūda, Abė ir vaidmenys, kurie dar bus ateityje!..
Šviesaplaukei retu vardu
Rekvizitininkei Redai Kildušienei
Rausvom gėlėm sužydusiu gyvenimo keliu
Eini, esybe mėlynu šiltu žvilgsniu...
Dovanom gausiom Likimo nubrėžtu taku
Ataidi į teatrą žingsniai moters tos retu, skambiu vardu:
„REDA!“