Naujausios
Rungėsi penkios komandos
Renginys „Naktinėjimai su Vytautu Mačerniu“ prasidėjo žinių turnyru „Maža tauta su dideliu lobynu“. Savo gebėjimus jame išbandė penkios komandos: „Veidė“, „Laimėtojai“, „Trispalvis“, „Raktė“ ir „Spalvotas veidas“. Dalyviai atsakinėjo į įvairius klausimus apie Vytauto Mačernio kūrybą, jo gyvenimą. Reikėjo prisiminti, iš kur poetas kilęs, kokiame miestelyje veikia jo vardo muziejus, kiek kalbų mokėjo poetas arba – koks bičiulis paskutinis jį matė gyvą.
Paskutinis, penktas klausimų etapas, buvo lengviausias tiems, kad puikiai orientuojasi populiariosios muzikos pasaulyje, nes reikėjo išklausius ištraukas atspėti, kokie atlikėjai dainuoja šventines kalėdines dainas. Geriausiai pasirodžiusi ir iš viso surinkusi 25 balus laimėjo komanda „Veidė“.
Mylimoji taip niekada ir neištekėjo
Po to žiūrovai buvo pakviesti pasižiūrėti 1989 metais režisieriaus Henriko Šablevičiaus sukurtą dokumentinį filmą „Aš pažinau karalių tavyje“, kurį papildė iš ekrano specialiai žagariečiams sukurtame įraše prabilusi rašytoja, romano apie V. Mačernį „Dūžtančios formos“ autorė Aldona Ruseckaitė.
Ji pasakojo Vytautu Mačerniu susidomėjusi dirbdama Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kai teko pavartyti jo studijų knygelę, šiek tiek turėtų rankraščių. Tada sugalvojo organizuoti ekspediciją, kad surinktų daugiau medžiagos apie šį jauną, talentingą, tragiškai žuvusį kūrėją. Ji vyko į Šarnelę, kur poetas gimė, susitiko ir kalbėjosi su jo giminėmis, draugais, taip pat ir su mylimąja Brone, kuriai šiemet jau sueina 101 metai ir A. Ruseckaitė sakė dar spalio mėnesį su ja kalbėjusis telefonu.
Bronė Vildžiūnaitė ir Vytautas Mačernis 1943 metų rugpjūtį buvo sutarę tuoktis ir diena jau buvo parinkta, gautas tuo metu reikalingas burmistro leidimas. Tačiau tada sceną iškėlė jos mama, pradėjusi alpti ir šaukti, kad jeigu Bronė ištekės – ji mirs.
Jauna mergina negalėjo eiti prieš motinos valią, tuoktuves teko atšaukti. Vytautas, tarsi ką nujausdamas, tada raudojo, kad jie turbūt nebesusitiks daugiau ir niekada nebus vestuvių. Taip ir atsitiko, nes poetui buvo lemta nebeilgai gyventi. 1944 metų spalio 7 dieną Žemaičių Kalvarijos pakraštyje V. Mačernį į galvą mirtinai sužeidė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra.
B. Vildžiūnaitė savo meilės istoriją saugojo visą gyvenimą, niekam nedavė interviu, nerašė dienoraščių, tik, kaip sakė A. Ruseckaitė, ko nors klausiama kalbantis šį bei tą pasakydavo, praskleisdama paslapties šydą. Daugiau kaip 30 turėtų V. Mačernio laiškų knygos autorei ir muziejui ji atidavė tik sulaukusi 95-erių metų.
B. Vildžiūnaitė niekada taip ir neištekėjo. Studijavo teisę, po to baigė istoriją, dirbo mokytoja.
Šlapi popieriaus gniužulai
Gaila, kad dalies V. Mačernio darbų neišliko. Jo sesuo Valerija, paties poeto prašymu, laiškus, rašytą diplominį darbą „Kristus ir Nyčė“, kai kuriuos rankraščius sudėjo į dėžę ir užkasė jaujoje. Joje vėliau kuriam laikui buvo apsistoję kareiviai, kurie ten pat virė valgį, išpildavo vandenį. Kai vėliau ta dėžė buvo atkasta, rasti tik šlapių popierių gniužulai, iš kurių jau nebuvo įmanoma ką nors įskaityti.
Vis dėlto V. Mačernio kūrybinio palikimo pakako, kad jis, nors žuvęs vos 23 metų, būtų visuotinai pripažintas lietuvių literatūros klasiku, tarp kurių yra bene pats jauniausias.
Po knygos pristatymo Žagarės kultūros centre Vytauto Mačernio kūryba skambėjo Šiaulių valstybinio dramos teatro aktorės Linos Bocytės–Garbačiauskienės lūpomis. Ji nustebino žiūrovus, pastebėjusi, kad poetas rašė ne tik eiles ir greta jo gilių, jautrių eilėraščių perskaitė vieną kūrėjo apsakymą apie tuštybę. Skaitymus subtiliai papildė saksofonininkės Gretos Karnatakaitės atliekamos muzikos melodijos.
Renginys organizuotas pagal Žagarės kultūros centro projektą „Aš klausiau kunigų ir filosofų...“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba. jau anksčiau šiais metais Žagarėje vyko dar keli renginiai, skirti V. Mačerniui, o šiuo metu kultūros centre veikia Žagarės gimnazijos mokinių piešinių paroda.
