Naujausios
Trys festivalio dalys
„Polifonijos“ salėje pirmadienio vakarą festivalį atidarys jo meno vadovas, iš Šiaulių kilęs, Londone gyvenantis žymus pianistas Rimantas Vingras, grodamas kartu su jauna ukrainiečių pianiste Zlata Oliinyk. Ji studijuoja Vytauto Didžiojo universitete.
„Tai Ukrainos palaikymo ženklas, – sako R. Vingras, komentuodamas „Šiaulių kraštui“ festivalio programą. – Nedidelis, palyginti su tuo, ką dėl mūsų daro už savo laisvę kovodami ukrainiečiai. Zlata studijavo Charkove, kuris dabar bombarduojamas, galima įsivaizduoti, kaip ji šiandien jaučiasi.“
Programoje buvo numatytas Polinos Kogan ir R. Vingro duetas, bet dėl šeimyninių priežasčių pianistė į festivalį atvykti negali. Vietoj jos pakviesta Z. Oliinyk.
Festivalyje dalyvauja Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos pianistų duetai: Roko ir Sonatos Zubovų, Emilijos Rožukaitės ir Simonos Zajančiauskaitės, Hamsos Al-Wadi ir Carlos Juris (Suomija), Kristiinos Rokashevich ir Johan Randvere (Estija) Antros ir Normunds Vīksnes (Latvija). Pianistų duetų koncertai kas vakarą, 18.30 val., skambės „Polifonijos“ salėje.
Jaunųjų fortepijoninių duetų konkursas vyks kovo 15–16 dienomis Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje. Jame pasirodys ne tik duetai, bet ir išskirtinis trio. Vienu fortepijonu gros trynukės seserys Darija, Gustė, Estėja Godelytės (mokytojas Imants Vežuks) iš Akmenės rajono Ventos muzikos mokyklos.
Festivalio svarbi dalis – mokomoji programa „FortDuoFest Akademija“. Visi festivalio dalyviai muzikantai pasklis po krašto muzikos mokyklas. Ves meistriškumo pamokas ir po jų surengs koncertus Akmenės krašto muziejuje, Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Radviliškio, Šiaulių miesto ir Kuršėnų muzikos ar meno mokyklose.
Mokomosios programos tikslas – įtraukti Šiaulių miesto ir regiono bendruomenes į festivalio vyksmą, ypatingą dėmesį skiriant jaunimui, kuris mokosi regiono ir kaimo vietovių vaikų muzikos mokyklose.
„Muzikos mokyklų įtraukimas į festivalį mums yra labai svarbus, – sako festivalio vadovas. – Kultūrinė aplinka regione yra labai svarbi. Kai jauni specialistai sprendžia, ar važiuoti gyventi dirbti į regioną, klausia, ką ten galės duoti savo vaikams? Ar rajone yra muzikos mokykla, kokio ji lygio, koks kultūrinis laukas? Todėl festivaliu mes norime regione palaikyti kultūrinę aplinką.“
Pandemija ir karas keičia ne tik programą
Pandemija ne tik sutrukdė festivalį surengti, kaip buvo numatyta 2020 metais (jį teko nukelti į šiuos metus), pandemijos dveji metai, R. Vingro žodžiais, akivaizdžiai nuskurdino kultūrinį lauką.
„Iš ko sprendžiu? Jaunųjų pianistų konkurse užsiregistravo dalyvauti 12 duetų, o 2018 metais, kai paskutinį kartą vyko festivalio konkursas, jų buvo daug daugiau, – sako jis. – Dėl kovido mokyklos turėjo dirbti ir nuotoliniu būdu, o nuotoliniu būdu nepamokysi groti duetu. Dabar prisidėjo dar vienas stresas – karas Ukrainoje. Įtampa jaučiama ir muzika, atrodo, nebe pats svarbiausias dalykas, nueina į kitą planą. Visa tai atsispindi ir mūsų programoje. 2018 metais dalyvavo pianistų duetai iš Maskvos, Baltarusijos. Šiemet jų nebėra.“
R. Vingras pasidalija, jog su savo buvusiu dėstytoju, profesoriumi iš Maskvos, su kuriuo anksčiau labai dažnai kalbėdavosi, dabar nė nesusiskambina.
„Per pastaruosius dvejus metus mūsų pokalbiai tapo vis retesni ir retesni, kol iš viso nebeliko apie ką kalbėtis, jeigu nenorėjai konfliktuoti, – sako pianistas. – Iš savo patirties aš matau tik šį nedidelį fragmentą rusų reakcijos į tai, kas dabar vyksta, bet apie kultūrinį bendradarbiavimą su Rusija šiuo metu nebegali būti jokios kalbos.“
Rusija prieš metus neįsileido R. Vingro dirbti kultūros atašė Lietuvos ambasadoje Rusijoje. Jo žodžiais, diplomatinėje praktikoje, kai kertami ekonominiai ir kiti kanalai, kultūros kanalas paliekamas kaip kalbėjimosi kanalas įtampų situacijoje.
„Bet jau tada buvo ženklų, kad kultūros kanalas kertamas. O ką ten dabar Rusijoje dirbti? Kokie bendri projektai gali būti? Jokių, – pabrėžia muzikas. – Svarbiausia dabar Ukrainos kovą palaikyti, nes ji kaunasi ir už mus.“
„Tik kai juodu ant balto Kultūros tarybai turėjau parašyti, kad festivalio programa keičiasi dėl pandemijos ir karo, šiurpoka darosi, – sako festivalio vadovas. – Nuotaikos minorinės, bet mes, muzikantai, turime dirbti savo darbą. Negalime jo nutraukti dėl vaikų, dėl jų mokytojų, tėvų. Vaikai rengėsi šiam festivaliui-konkursui ir jiems jaučiamės įsipareigoję. Gal tai ir maži dalykai tame dramatiškame paveiksle, kurį šiandien matome, bet jie svarbūs, suteikiantys partnerystės ir muzikavimo džiaugsmo.“
Jis pabrėžia, jog yra dėkingas už partnerystę ir pagalbą rengiant festivalį „Polifonijos“ koncertinės įstaigos vadovei Nijolei Saimininkienei, regiono muzikos mokytojams, miesto Savivaldybei.
