Naujausios
Vaikščiojo virš žemės
Parodos kuratorė Nijolė Sitonytė gausiai susirinkusius renginio dalyvius pakvietė prisiliesti prie iškilaus savamokslio dailininko pasaulio. „Žmogus-orkestras tik ne muzikoje, o mene“, – tautodailininką apibūdino N. Sitonytė.
K. Gendvilas savitą pasaulį sukūrė sodyboje šalia Meškuičių, Šiaulių rajone. Čia pastatė švyturį, malūną, traukinį, dviaukštį laivą, pavadintą Maironio vardu, ir kitus kūrinius. Nutapė per 500 paveikslų, tapyba išpuošė statinius. Savo buitį ir būtį užrašė eilėraščiuose.
Į kūrybą K. Gendvilas, Šiaulių rajono Meškuičių kolūkio suvirintojas, paniro perkopęs penkiasdešimtmetį. Nors buvo baigęs tik tris klases, savitai apmąstė ir analizavo pasaulį.
Ne vienas parodos dalyvis prisiminė, kokį didelį įspūdį paliko K. Gendvilo sodyba ir pats šeimininkas.
Dailininkas Kornelijus Užuotas K. Gendvilo paveikslus pirmą kartą pamatė dar mokyklos laikais. Dabartinėje Šiaulių dailės galerijoje eksponuotoje liaudies meistrų parodoje jam labiausiai įsiminė į pilį einantys kryžiuočiai – naivus kūrėjo nuoširdumas. 1994 metais tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute du K. Užuoto kurso draugai su videomeno kūrėju Tomu Andrijausku sukūrė filmą apie K. Gendvilą.
„Nors liaudies menas nelabai populiarus tarp studentų, po peržiūros nuvažiavome. Ištiko šokas!“ – pirmą įspūdį sodyboje-muziejuje prisiminė K. Užuotas.
Ekskursija tęsėsi apie pusantros valandos – kiekviename pastate, statinyje – laive, švyturyje – vėrėsi vis nauja paveikslų galerija. Po ekskursijos svečiai dar valandą klausėsi K. Gendvilo eilių.
„Išeinant buvo kapų tyla – kažkas užburiančio. Unikumas ir reiškinys. Tai tikėjimo savo pasauliu pavyzdys, naiviai ir gražiai dovanojamas grožis“, – sakė K. Užuotas.
Pasak N. Sitonytės, didelę reikšmę K. Gendvilo kūryboje turi eilės – įdomios ir savotiškos. Tuo įsitikino renginio dalyviai – eilėraščius, eiliavimus išraiškingai perskaitė aktorius Vladas Baranauskas.
„Tautos, artojų poetas“, – taip apie save rašė K. Gendvilas, viename iš eilėraščių paraginęs: „Nekaskime talento savo“, bet „neškim, kaip bitės, nektarą“.
Rašytinis K. Gendvilo palikimas itin gausus – per dieną parašydavo 2–3 eilėraščius – kaip dienoraštį.
K. Gendvilo anūkė Gabrielė Petkuvienė pasidalijo vaikystės prisiminimais – kai senelis mirė, jai buvo trylika.
„Buvo daugiau menininkas nei senelis“, – sakė anūkė. Jos prisiminimuose K. Gendvilas išliko kaip labai tikintis žmogus – nepraleisdavo sekmadienio šv. Mišių, o didžiausia šventė buvo atlaidai.
Didžiąją senelio laiko dalį užimdavo kūryba. „Baba buvo ūkio žmogus, senelis vaikščiojo virš žemės, – sakė Gabrielė. – Galbūt šeimoje jį ne visi suprato, jo kūryba labai savita. Savita parodų erdve pavertė ir sodybą, jam buvo labai svarbu pasakoti.“
Didelis K. Gendvilo įkvėpėjas buvo Maironis – pastatytą laivą kūrėjas ir pavadino tautos dainiaus vardu. Iš viso sodyboje skaičiuota net 44 statiniai iš metalo, skardos – pagal profesiją kūrėjas buvo suvirintojas. Vienas iš paskutinių jo darbų buvo traukinys.
G. Petkuvienė paskaitė ištraukų iš K. Gendvilo rankraščių. Dukters Ritos paskatintas, savo prisiminimus „Mano ilgo gyvenimo nuostabūs vingiai“ rašė būdamas 84-erių.
Svarbu išsaugoti palikimą
Išėjus amžinybėn originaliam kūrėjui, pradėjo nykti ir jo sodybos kūriniai.
K. Gendvilo palikimas vėl prisimintas praėjus dviem dešimtmečiams po jo mirties – šių metų sausio 6 dieną Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Meškuičių kultūros centre buvo pristatyta tapybos darbų paroda.
Parodą inicijavo menininko dukra Rita Gendvilaitė, sodybos gyventoja ir siela, darbus atrinko dailininkė N. Sitonytė.
Paroda „Šiaulių krašto“ redakcijoje ir prisiminimų vakaras pratęsė atminimo išsaugojimo iniciatyvą.
„Tėvukas norėjo parodyti Lietuvos grožį. Dvidešimt metų jo nebėra, norėtųsi, kad žmonės pamatytų, jog sodyba apleista, gal atsirastų rėmėjų, gal galėtų vykti dailininkų pleneras“, – svarstė dukra.
Šiaulių miesto garbės pilietis, kultūrologas Jonas Nekrašius prisiminė, kaip 1992 metais į K. Gendvilo sodybą vežė dailininkus iš Italijos – jiems sodyba ir jos šeimininkas paliko didžiulį įspūdį.
„Čia turi būti galerija, turi būti rodoma pasauliui, tai – žmogus, nesugadintas šiuolaikinio meno“, – italų žodžius prisiminė J. Nekrašius.
„Šiaulių krašto“ vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis apibendrino: kai į vieną susideda trys akcentai – tapyba, eilėraščiai, sodyba – atsiranda K. Gendvilo pasaulis.
Pasak V. Vertelio, K. Gendvilo kūryba ir prieš 40 metų, ir dabar yra kosmosas, kūrėjas buvo Dievo pateptas žmogus, kuriam, sulaukus brandaus amžiaus, atėjo žinia: reikia kurti, tapyti, statyti, rašyti.
V. Vertelis akcentavo, kad labai svarbu išsaugoti K. Gendvilo palikimą, skleisti apie jį žinią – galbūt albumu ar knyga.
Po parodos pristatymo vakaras tęsėsi videosalėje. Parodyti operatoriaus Vidmanto Miežio filmai „K. Gendvilo 80-mečio šventė (2000 05 22)“, „K. Gendvilo pasakojimas. 2000 09 24)“, šiauliečių fotografių Ramunės Bernotaitės ir Daivos Šeibelienės 2025–2026 metais sodyboje sukurtas nuotraukų ciklas, „Šiaulių krašto“ fotografo Giedriaus Baranausko (1968–2023) fotoreportažas iš K. Gendvilo sodybos (2010).
Paroda „Kosto Gendvilo pasaulis“ „Šiaulių krašto“ redakcijoje veiks iki rugsėjo 1 dienos.
