Naujausios
„10 tūkstančių auksinų“
Meninį architektūrinį apšvietimo projektą „10 tūkstančių auksinų“ pristatė Tytuvėnų kultūros centras. Kaip informavo šio centro direktorė Alma Šlivinskienė, būtent toks fundatoriaus Andriaus Valavičiaus pagerbimas sugalvotas taikantis prie COVID-19 pandemijos sąlygų. O pavadinimas projektui tiesiog gimęs pats. Mat, fundatorius A. Valavičius Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno statybai paaukojo būtent 10 tūkstančių auksinų.
„Bažnyčia buvo apšviečiama nuo 16 iki 21 valandos, šventorius – iki 23 valandos. Į bažnyčią buvo įleidžiama ne daugiau kaip po trisdešimt žmonių. Po šventorių vaikščioti ir iš toliau į fantastiškomis spalvomis nušviestą Tytuvėnų perlą žiūrėti galėjo daugiau renginio dalyvių. Kultūros darbuotojai prižiūrėjo, kad žmonės laikytųsi reikalavimų dėl koronaviruso. Per septynias projekto valandas Tytuvėnuose pabuvojo labai daug tytuvėniškių ir svečių iš kitų miestų bei rajonų. Pastebėjome labai daug nematytų veidų“, – pasakojo Tytuvėnų kultūros centro direktorė A.Šlivinskienė.
Būtent įvairiomis spalvomis apšviesta bažnyčia pagerbti jos fundatorių Tytuvėnų kultūros centro direktorei ir darbuotojams mintis kilo jau senokai matant, kaip įgyvendinami panašūs projektai Kernavėje, Šiluvoje ir kituose miestuose.
Projektą, kad gautų finansavimą parašė Tytuvėnų kultūros centro meno vadovė Andrėja Gričiūtė. Projekto įgyvendinimui lėšų skyrė Lietuvos kultūros taryba, Kelmės rajono savivaldybė ir Tytuvėnų seniūnija. Įgyvendino viena sostinėje įsikūrusi įmonė.
Septynias valandas trukęs meninis architektūrinis apšvietimas buvo fotografuojamas ir filmuojamas iš drono. Apie reginį bus sukurtas filmukas.
Renginio metu bažnyčioje vargonais grojo Dovilė Zikienė. Tekstus apie Andriejų Valavičių skaitė meno vadovė A. Gričiūtė.
Fundatorius palaidotas Tytuvėnuose
Kaip teigia istorijos šaltiniai, šešioliktajame amžiuje Tytuvėnų kraštas ėjo iš rankų į rankas. Iš pradžių buvo dovanotas Vilniaus vaivados Aleknos Sudimantaičio dukrai Jadvygai. 1555 metais Tytuvėnai jau priklausė Ivanui Juljevičiui Glebavičiui, 1581 metais – ukmergiškiui Jonui Gruževskiui. 1989 – aisiais tuometinis savininkas Leonas Sapiega Tytuvėnus pardavė Lietuvos Brastos vaivadai Kristupui Zienavičiui, o šis 1609 metais Andriejui Valavičiui. Jis ir davė pradžią Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno statybai.
1614 metais A. Valavičius nusprendė funduoti bernardinų vienuolyno statybą Tytuvėnuose. Tai įformino aktu. Statyboms, kurios turėjo vykti kelerius metus, skyrė 10 tūkstančių auksinų.
Kas dirbs statybose, turėjo rūpintis patys vienuoliai.
A. Valavičiaus vizijose buvo nedidelis, 12 vietų, vienuolynas ir bažnyčia, kurioje numatytas ir jo šeimos mauzoliejus. Šeimų mauzoliejai tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo naujovė. Tik Žemaitijoje panašiomis sąlygomis buvo pastatytas Kretingos bernardinų vienuolynas.
Deja, įgyvendinti savo projekto pats A. Valavičius nespėjo. Tais pačiais metais, kai pasirašė fundavimo aktą, jis mirė. Buvo palaidotas Tytuvėnuose.
Vienuolyno statybomis toliau rūpinosi jo broliai Jeronimas, Paulius ir Eustachijus. Daugiausia dėmesio rodė tuometinis Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius.
Valavičių pavyzdžiu pasekė ir daugiau Lietuvos bajorų. Jie aukojo lėšas vienuolyno ir bažnyčios statybai, kuri užtruko 17 metų.
Bažnyčios ir vienuolyno ansamblis tapo Tytuvėnų gyvenvietės kompoziciniu centru. Vienuolių dvasinė ir kultūrinė veikla traukė lankytojus. O tai paskatino ir miestelio augimą.
Ansamblį sudarė bažnyčia su šešių altorių ansambliu ir prie jos šono prišlietas vienuolyno pastatas.
Sukurta ir ūkinė vienuolyno dalis: dviaukštis svirnas, vienaukštis namas samdiniams, mūriniai tvartai, arklidės, daržinės, paukštidės, bravoras, medinė pirtis, nedidelis malūnas. Už svirno esanti žemė buvo panaudota daržams. Įveistas vaismedžių sodas.
Per kelis šimtmečius ansamblis keitėsi. Sovietiniais laikais vienuolyne veikė įvairios įstaigos, įsikūrė Žemės ūkio technikumas, mokyklos internatas.
Šiuo metu rekonstruotas Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis yra vienas iš vertingiausių baroko ansamblių Lietuvoje ir Šiaurės Rytų Europoje. Išsaugota jo religinė reikšmė ir daugybė bažnytinio meno paminklų.
