Knygoje – Vlado (Lado) Natkevičiaus gyvenimas

Is­to­ri­kė Joa­na Vi­ga Čip­ly­tė ti­ki­si, kad kny­ga apie Vla­dą (La­dą) Nat­ke­vi­čių pa­ska­tins do­mė­tis ir ki­tus ty­rė­jus.
Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je is­to­ri­kė Joa­na Vi­ga Čip­ly­tė pri­sta­tė do­ku­men­ti­nę mo­nog­ra­fi­ją "Dr. doc. Vla­das (La­das) Nat­ke­vi­čius (1893–1945)". Praė­ju­siais me­tais bu­vo mi­ni­mos Stei­gia­mo­jo, Pir­mo­jo ir Ant­ro­jo Sei­mo na­rio, sa­va­no­rių rai­te­lių šim­ti­nės "Ge­le­ži­nis vil­kas" stei­gė­jo, dip­lo­ma­to, ne­pap­ras­to­jo pa­siun­ti­nio ir įga­lio­to­jo mi­nist­ro Mask­vo­je 125-osios gi­mi­mo me­ti­nės.

Ak­ty­vi as­me­ny­bė

J. V. Čip­ly­tė kny­gą apie Vla­dą (La­dą) Nat­ke­vi­čių ra­šė ket­ve­rius me­tus. "La­bai rū­pė­jo pa­ts žmo­gus, jo sa­vi­jau­ta, iš­gy­ve­ni­mai", – sa­kė au­to­rė.

Kny­go­je ap­ta­ria­ma V. Nat­ke­vi­čaus biog­ra­fi­ja, kar­je­ra, dar­bai, pub­li­kuo­ja­ma jo kū­ry­ba, ko­res­pon­den­ci­ja, di­ser­ta­ci­jų re­cen­zi­jos, po­li­ti­niai pra­ne­ši­mai.

Krikš­to do­ku­men­tuo­se Nat­ke­vi­čiaus var­das įra­šy­tas "Vla­das". Is­to­ri­kės nuo­mo­ne, var­dą į "La­das" jis su­pap­ras­ti­no stu­di­juo­da­mas Pran­cū­zi­jo­je. V. Nat­ke­vi­čius – sū­du­vis, gi­mė Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ty­je, Bal­su­pių kai­me, ūki­nin­ko šei­mo­je. Bai­gė Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­ją. Jau gim­na­zi­jo­je pa­si­žy­mė­jo li­te­ra­tū­ri­niais ga­bu­mais, iš­mo­ko pran­cū­zų kal­bą, ku­ri jam bu­vo la­bai svar­bi atei­ty­je.

1913–1916 me­tais stu­di­ja­vo Sankt Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to Gam­tos ir ma­te­ma­ti­kos fa­kul­te­te, bet dėl su­si­klos­čiu­sios po­li­ti­nės si­tua­ci­jos stu­di­jas nu­trau­kė.

1916 me­tais mo­bi­li­zuo­tas į Ru­si­jos ka­riuo­me­nę, bai­gė ka­ro mo­kyk­lą. Bu­vo pa­te­kęs į ne­lais­vę, bet pa­bė­go.

1917–1918 me­tais – ak­ty­vus Lie­tu­vių ka­rių są­jun­gos, sa­vait­raš­čio "Lais­vas žo­dis" Ry­go­je re­dak­ci­jos na­rys.

Lie­tu­vai pa­skel­bus ne­prik­lau­so­my­bę, grį­žo į Vil­nių. Sa­va­no­riu už­si­ra­šė į ka­riuo­me­nę. 1919 me­tais V. Nat­ke­vi­čiui su­teik­tas ka­pi­to­no laips­nis ir, įkū­rus pir­mą­ją Lie­tu­vos ka­ri­nę at­sto­vy­bę prie pa­siun­ti­ny­bės Lat­vi­jo­je ir 1920 me­tais – Es­ti­jo­je, pa­skir­tas pir­muo­ju Lie­tu­vos ka­ro ata­šė šio­se ša­ly­se.

Bu­vo iš­rink­tas į Stei­gia­mą­jį, Pir­mą­jį ir Ant­rą­jį Sei­mą, dir­bo ren­gia­mos 1922 me­tų Kons­ti­tu­ci­jos ko­mi­te­te.

Or­ga­ni­za­vo rai­te­lių šim­ti­nės pul­ką ir jį pa­va­di­no "Ge­le­ži­nis vil­kas". Kny­gos au­to­rė pa­brė­žė, kad bū­tent V. Nat­ke­vi­čius yra šio var­do krikš­ta­tė­vis.

1923 me­tais ga­vo Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos kvie­ti­mą Pa­ry­žiu­je stu­di­juo­ti tei­sę. Sor­bo­nos uni­ver­si­te­te ap­si­gy­nė di­ser­ta­ci­ją te­ma "Len­kų-lie­tu­vių gin­čas po­li­ti­kos ir tei­sės at­žvil­giu".

"Di­ser­ta­ci­ja pran­cū­zų kal­ba sau­go­ma Pa­ry­žiaus uni­ver­si­te­te, ko­mi­si­ja bu­vo re­ko­men­da­vu­si ją vers­ti net į pen­kias kal­bas, nes įver­tin­ta aukš­čiau­siu ba­lu. Bet kol kas nie­kam neį­do­mu ir ji gu­li uni­ver­si­te­te", – sa­ko J. V. Čip­ly­tė.

1930 me­tais, bai­gęs stu­di­jas Pa­ry­žiu­je, V. Nat­ke­vi­čius grį­žo į Kau­ną ir pra­dė­jo dirb­ti Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je. Po ket­ve­rių me­tų bu­vo pa­skir­tas pa­siun­ti­ny­bės Pa­ry­žiu­je sek­re­to­riu­mi, pa­siun­ti­nio pa­rei­gas at­li­ko iki 1939 me­tų pa­va­sa­rio.

Daug ra­šė į Lie­tu­vos spau­dą, tal­ki­no ren­giant lie­tu­vių eks­po­zi­ci­ją 1935 me­tų Pa­sau­li­nė­je pa­ro­do­je Pa­ry­žiu­je.

Su­dė­tin­gas me­tas

Per­ko­pęs ke­tu­rias­de­šimt­me­tį, V. Nat­ke­vi­čius Pa­ry­žiu­je su­ti­ko 21-erių stu­den­tę, ki­lu­sią nuo Prie­nų, žy­maus gy­dy­to­jo Juo­zo Brun­zos duk­rą Gra­ži­ną.

1935 me­tais po­ra su­si­tuo­kė Kau­ne, An­ta­no Pa­du­vie­čio baž­ny­čio­je. Kny­gos au­to­rė su­si­sie­kė su šios baž­ny­čios kle­bo­nu ir su­ži­no­jo, kad tuo me­tu baž­ny­čia ne­bu­vo įreng­ta, tuok­tu­vės, ko ge­ro, vy­ko kop­ly­čio­je. San­tuo­ką liu­di­ja įra­šas baž­ny­čios kny­go­je.

Su­tuok­tu­vių liu­dy­to­jai bu­vo dip­lo­ma­tai Juo­zas Urb­šys ir Sta­sys Gird­vai­nis.

1939 me­tų lie­pą Nat­ke­vi­čiams gi­mė duk­ra Beat­ri­čė, jos krikš­to tė­vais ta­po Eu­ge­ni­ja Bi­ru­tė Sme­to­nie­nė ir Va­len­ti­nas Gus­tai­nis.

1939 me­tais V. Nat­ke­vi­čius ga­vo ekst­ra siun­ti­mą į Mask­vą – užim­ti Lie­tu­vos ne­pap­ras­to­jo pa­siun­ti­nio ir įga­lio­to­jo mi­nist­ro So­vie­tų Są­jun­go­je pa­rei­gas – pa­keis­ti Jur­gį Balt­ru­šai­tį. Mask­vo­je dir­bo nuo 1939 me­tų ba­lan­džio iki 1940 me­tų ru­dens, kai bu­vo už­da­ry­ta am­ba­sa­da.

Nuo pir­mos die­nos pa­siun­ti­nį se­kė sau­gu­mo agen­tai, bu­vo už­ver­buo­ti pa­siun­ti­ny­bės tar­nau­to­jai. V. Nat­ke­vi­čiui te­ko iš­gy­ven­ti 1940 me­tų įtam­pą, So­vie­tų Są­jun­gos ul­ti­ma­tu­mą.

Pri­si­mi­ni­mus apie šį laik­me­tį yra pa­ra­šiu­si šei­mos auk­lė, jos tei­gi­mu, už­ver­buo­tie­ji vė­liau su­nai­kin­ti, kad bū­tų iš­sau­go­tos so­vie­ti­nio sau­gu­mo pa­slap­tys.

1940 me­tų ru­de­nį Lie­tu­vos pa­sie­ny­je, grįž­tant na­mo, V. Nat­ke­vi­čius su žmo­na bu­vo areš­tuo­ti, duk­ra li­ko su auk­le.

Po tar­dy­mo abu pa­leis­ti, grį­žo į Kau­ną. Areš­to, trem­ties šei­mai pa­vy­ko iš­veng­ti. V. Nat­ke­vi­čiaus ope­ra­ty­vi­nė­je by­lo­je nu­ro­do­ma, kad "1941 me­tais Nat­ke­vi­čius bu­vo ruo­šia­mas areš­tui, bet ry­šium su fa­šis­ti­nės Vo­kie­ti­jos už­puo­li­mu areš­tuo­tas ne­bu­vo".

Pro­fe­so­riaus My­ko­lo Bir­žiš­kos dė­ka V. Nat­ke­vi­čius 1942–1944 me­tais dir­bo Vil­niaus uni­ver­si­te­te, Tei­sės fa­kul­te­te.

J. V. Čip­ly­tė su­ži­no­jo, kad V. Nat­ke­vi­čiaus fon­das iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to bu­vo per­duo­tas Lie­tu­vos cent­ri­niam vals­ty­bės ar­chy­vui, ten kny­gos au­to­rė at­si­ver­tė pluoš­tą do­ku­men­tų – iš­li­ko ko­pi­jos.

1944 me­tais Nat­ke­vi­čių šei­ma pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją, pa­skui į Aust­ri­ją. 1945 me­tų ge­gu­žę V. Nat­ke­vi­čius pa­ty­rė in­sul­tą ir mi­rė, pa­lai­do­tas Ti­ro­lio že­mės Šrun­so mies­te­lio ka­pi­nė­se.

Duk­ra gy­ve­na JAV

J. V. Čip­ly­tei rū­pė­jo, koks 30-me­tės naš­lės G. Nat­ke­vi­čie­nės li­ki­mas. Pa­gel­bė­jo Vil­niaus uni­ver­si­te­to do­cen­tė, dak­ta­rė Jo­lan­ta Ma­žy­lė. Paaiš­kė­jo, kad duk­ra Beat­ri­čė te­be­gy­ve­na Kliv­lan­de, bu­vo iš­te­kė­ju­si už Al­gio Pau­tie­nio, da­bar naš­lė, va­sa­rą jai su­ka­ko 80 me­tų. Vai­kų šei­ma ne­tu­rė­jo. Jos ma­ma G. Nat­ke­vi­čie­nė ant­ros šei­mos ne­su­kū­rė.

1993 me­tais ma­ma ir duk­ra bu­vo grį­žu­sios į Lie­tu­vą, lan­kė Ma­ri­jam­po­lę, Prie­nus.

B. Nat­ke­vi­čiū­tė-Pau­tie­nie­nė bu­vo la­bai ak­ty­vi lie­tu­vių bend­ruo­me­nės na­rė: Kliv­lan­do sky­riaus vi­ce­pir­mi­nin­kė, iž­do sek­re­to­rė, Jung­ti­nio bal­tie­čių ko­mi­te­to Kliv­lan­do sky­riaus na­rė, an­ti­ko­mu­nis­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų vei­kė­ja.

Su išei­ve J. V. Čip­ly­tė in­ter­ne­tu bend­rau­ja pa­de­dant jos glo­bė­jui ir bi­čiu­liui, Ame­ri­kos lie­tu­vių spau­dos ir ra­di­jo drau­gi­jos "Vil­tis" pir­mi­nin­kui, "Dir­vos" laik­raš­čio lei­dė­jui, žur­na­lis­tui Al­gir­dui A. Ma­tu­lio­niui.

J. V. Čip­ly­tė pla­nuo­ja kny­gą "Dr. doc. Vla­das (La­das) Nat­ke­vi­čius (1893–1945)" pri­sta­ty­ti Kliv­lan­de.

Do­ku­men­ti­nė mo­nog­ra­fi­ja apie L. Nat­ke­vi­čių – ket­vir­to­ji iš se­ri­jos apie Lie­tu­vos dip­lo­ma­tus, au­to­rė yra iš­lei­du­si kny­gas apie Pet­rą Ma­čiu­lį, Jo­ną Aukš­tuo­lį, Ed­var­dą Tu­raus­ką.

Nau­jau­sias J. V. Čip­ly­tės lei­di­nys "Sa­la Li­tuan­na XXXII", skir­tas lie­tu­vių ka­ta­li­kų ir pa­sau­lie­čių pe­rio­di­nei spau­dai Pa­sau­lio ka­ta­li­kų spau­dos pa­ro­do­je Va­ti­ka­ne 1936–1937 me­tais.

Ki­tų me­tų sau­sį is­to­ri­kė pla­nuo­ja iš­leis­ti ne­di­de­lės apim­ties kny­gą apie pul­ki­nin­ką lei­te­nan­tą Juo­zą Pa­peč­kį (1890–1942), kraš­to ap­sau­gos mi­nist­rą, tei­si­nin­ką.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Do­ku­men­ti­nė mo­nog­ra­fi­ja „Dr. doc. Vla­das (La­das) Nat­ke­vi­čius (1893–1945) pa­sa­ko­ja apie iš­ki­lią tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos as­me­ny­bę.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.