Naujausios
Miestų epai
Susitikimas bibliotekoje vyko birželio 22 dieną – renginį moderavęs dr. Nerijus Brazauskas susirinkusius pakvietė tylos minute pagerbti 1941 metų sukilėlius ir anapilin išėjusį A. Juozaičio tėvą, kuris amžinojo poilsio atgulė birželio 21 dieną.
„Kauno saulė: miesto epas“ – A. Juozaičio knygų apie miestus tetralogijos dalis. Knyga apie Karaliaučių „Karalių miestas be karalių“ buvo įvertinta Ievos Simonaitytės premija, „Ryga – niekieno civilizacija“ – Baltijos asamblėjos premija. Knygą autorius skyrė ir miestui, kuriame dabar gyvena, – „Klaipėda – Mėmelio paslaptis“.
„Šalia stovi mane labai gundantis Šiaulių miestas, daug labiau negu Vilnius, nes Vilniaus aš „nebeįkąsčiau“, reiktų dar 20 metų, to nebegaliu skirti sau“, – sakė A. Juozaitis. Jo pastebėjimu, Šiauliuose yra labai ryškių akcentų, miestas turi genius loci, ašį, daug kas naujoviško ir progresyvaus buvo atsiradę būtent Šiauliuose. Iš Šiaulių į Kauną tarpukariu atvyko ir garsusis architektas Karolis Reisonas, suprojektavęs Prisikėlimo bažnyčią.
Kiekviena knyga susieta su rašytojo biografija. Karaliaučiuje A. Juozaitis dirbo kultūros atašė, po to likimas nuvedė į Rygą. Klaipėdoje apsigyveno grįžęs į Lietuvą.
Knygoje „Kauno saulė: miesto epas“ A. Juozaitis mini asmenines patirtis, susietas su Kaunu – mamos vaikystės pasakojimus, močiutės prisiminimus. Autorius prisiminė ir savo pirmąjį įvažiavimą į Kauną – dar bruku grįsta Laisvės alėja.
„Kai rašai, keiti požiūrį į pasaulį, – mano rašytojas. – Kiekviename mieste susidurdavau su vis kitokiu civilizacijos modeliu.“
Karaliaučiaus kraštą A. Juozaitis vadina „prarasta mūsų Prūsija, išduota mūsų Prūsija“, o metą, kai dirbo Karaliaučiuje kultūros atašė, įvardijo aukso amžiumi, nes buvo pastatytas paminklas L. Rėzai, nuveikti kiti darbai.
Rygoje (ir kituose Latvijos miestuose) prieš Pirmą pasaulinį karą gyveno ir dirbo beveik 100 tūkstančių lietuvių.
Klaipėda – karališkas miestas, kuriame galima suprasti vokiečių kasdienybės dėsnius.
„Kaunas – neįmanoma išvengti Kauno, Kaunas – Lietuvos širdis, tautybės širdis, viskas, kas yra Lietuvoje šiandien, žinome, kad yra Kauno dėka. Kaip padaryti, kad jis taptų savu, ne tik deklaratyviu? Arba kad Vilnius neužgožtų Kauno? Kaunas buvo viskas: kalbos įtvirtinimas, valstybės įtvirtinimas“, – sakė A. Juozaitis.
A. Juozaičio ir N. Brazausko pokalbyje apie naująją knygą prisimintos iškilios tarpukario Kauno asmenybės (J. A. Herbačiauskas, J. Keliuotis, J. Tumas Vaižgantas ir kt.), klestėjusi kultūrinė spauda. J. Keliuočio leistą „Naująją Romuvą“ A. Juozaitis įvardijo tarpukario kultūrinio gyvenimo enciklopedija (savaitraščio tiražas iki karo buvo 10 tūkstančių egzempliorių). 1995–2000 metais A. Juozaitis buvo atkurtos „Naujosios Romuvos“ redaktorius.
Be rekonstruoto Kauno istorinio vaizdo, sudabartintos praeities, pasak N. Brazausko, knygoje gausu kitų problemų, intelektualinių mįslių, tapatybės klausimų. Juos moderatorius ir kėlė autoriui. Ar Kaunas yra Hanzos miestas? Ką autorius knygoje vadina gentimi – ar Kaune gentis kultūros dėka virto tauta ar politine tauta? Ką dabar, aplankęs Lietuvą, pasakytų Vaižgantas? Ką reikėtų atgaivinti (jei reikėtų) – Smetonos mitą ar smetonizmo mitą?
Dainos stebuklas
„Jis lakstė po sceną, krito ant kelių, šliaužė grindimis. Jį sužeidė – jis dainavo, jį užmušė – jis dainavo. Ir salė sprogo“, – knygos ištrauką pacitavo N. Brazauskas.
Šis epizodas nukelia į 1969 metų Kauno halėje vykusį „Kauno pavasario“ koncertą, kuriame Ričardas Dailidė atliko Džanio Morandžio dainą „Buvo toks vaikinas“ ir sulaukė septynių bisų. Knygoje R. Dailidė aprašytas ir kaip pirmasis Lietuvos dainininkas, koncerte išdrįsęs iš stovo išimti mikrofoną.
„Kai radau šį faktą, aš jūsų nepažinojau, tik kai pradėjau rašyti, mano kursiokas Alius Valys, Verslo inkubatoriaus direktorius, sako, duosiu Ričardo telefoną, pasiskambink ir pasitikslink, – apie prikeltą pamirštą istoriją sakė A. Juozaitis. – Kas įdomiausia, aš radau liudininką, kuris tuos koncertus klausė, 5 tūkstančiai žmonių! Ir R. Kalantos atsiradimas po 3 metų buvo išbanguotas šita laisvės banga.“
Kas tuomet Kauno halėje įvyko?
„Galima sakyti, aš prisimenu ir neprisimenu tuo pačiu metu, nes tai įvyko daugiau nei prieš 50 metų, – sakė R. Dailidė. – Tuo metu dirbau Filharmonijoje su „Vilniaus aidais“. Viskas vyko stichiškai, protu aš nesuvokiau. Padainavau, nutilo halė ir paskui baisus sprogimas. Nežinau, aš negalėjau atsakyti už juos – kažkas įvyko. Aš nusilenkiau, išėjau, o salė šaukė, klykė, trypė kojomis. Aš išeinu ir vėl ateinu, tai tęsėsi gana ilgą laiko tarpą, koncertas nutrūko. Įvyko kažkoks stebuklas žmonėms. Kai kitą dieną vaikščiojau Kauno Laisvės alėja, manęs žmonės klausinėjo, ką tu ten padarei?“
R. Dailidė, dainuodamas šią dainą, kurdavo mizanscenas, pasitelkdavo pantomimos elementų: scenoje mirdavo. Antrą kartą šios dainos dainuoti negalėdavo: reikėdavo pusės valandos ar valandos sugrįžti į save.
Po 50 metų sugrąžinta istorija R. Dailidei buvo netikėtas, bet malonus įvykis: „Kažkoks stebuklas, kai tekstas ir dainos prasmė gali visai kitaip pasiekti žiūrovus, klausytojus.“
