Naujausios
Svečias, paskaitą iliustruodamas vaizdine medžiaga, pristatė ryškiausias praeitų amžių medžioklės mados tendencijas.
Skiriamasis medžiotojo ženklas, pradedant nuo XVI amžiaus, buvęs paukštis. Į medžioklę vykstantys dvariškiai nesibodėdavo segėti negyvą paukštį ar tik jo galvą.
XVI amžiuje medžioklės madoje atsiranda nauji ryškių spalvų drabužiai – daugiausiai tokių spalvų, kokios artimos miško spalvoms – į mišką einantys dvariškiai ėmė rengtis ryškiai, taip atsirado ryškiai žalia spalva.
Į medžioklę vykdavo ne tik vyrai, bet ne mažiau – ir moterys. Tačiau pastarosios, anot A. Vasiljevo, ginklų į rankas (XVI amžiuje parako ginklų nebuvo – medžiota mechaniniais kad ir tokiais, kaip žeberklas) neimdavusios – „jos šaudė ne ginklais, o akimis“. Moterys į medžioklę vykdavo daugiausia vaišintis.
Svarbus skiriamasis praeitais šimtmečiais vykusių medžioklių ženklas – skrybėlaitės, papuošalai. Damos į medžiokles vykdavusios apsikarsčiusios aukso papuošalais, ant rankų mūvėjo žiedus ir apyrankes, dabinosi kitokiais brangiais metalais ir akmenimis.
Ne mažiau svarbus medžioklės elementas – šunys. Jų mados su amžiais vis kisdavusios – nuo mažų medžioklinių spanielių iki didesnių ir visai didelių. Spanieliai į medžiokles būdavę imami ne dėl to, kad pagautų paukštį, o tik kaip pasididžiavimas.
Anot mados istoriko, šunys būdavo aukštuomenės žmonių ženklas – teigiama, kad kiekviena dvaro dama augintinį sau išsirinkdavusi panašų į save, o jeigu panašumo trūkdavo, pasirūpindavusi savimi: pasidarydavo kažkuo augintinį primenančią šukuoseną arba užsidėdavusi skrybėlaitę. Šimtmečių paveiksluose sunku rasti dvariškio paveikslą kuriame nesipuikuoti ir nuostabusis jo keturkojis draugas.
Svarbus medžiotojo ženklas būdavęs vyrų barzda. Jai būdavo būdingos tam tikros formos ir ilgis, labiausiai populiari – plokščia kvadratinė.
Nuo XVII amžiaus moterų, vykstančių į medžioklę, garderobe atsirado svarbus elementas – nosinaitė. Ji skirta ne tik pasivėdinti, bet ir atbaidyti visokius mašalus. Tame pačiame amžiuje medžioklėje atsiranda parako ginklai.
XVIII amžiuje Didžiosios Britanijos medžioklės madoje norma tampa raudonos spalvos drabužiai – įspėjimas kitiems medžiokliams, kad tolumoje sėlina ne žvėris, kurį dera pakloti, o kitas medžioklis. Tiesa, vėlesniais karo metais, kai viename mūšyje dėl madą užkariavusios raudonos drabužių spalvos, buvo nukautas visas britų pulkas, šios spalvos nuspręsta atsisakyti.
Moterų medžioklės madoje pirmą vietą užėmė amazonių suknelės. Tai joti skirtas apdaras, kurio vienas šonas ilgesnis už kitą. Tokia asimetrija tam, kad ant arklio viena puse prisėdusi medžiotoja nepademonstruotų nederamo elgesio – neimtų vyrų gundyti parodydama jiems kojas – šių pagal tuometę medžioklės madą turėjo iš viso nesimatyti.
Didi epochos akcentas – vyriški korsetai, kuri pagrindinė užduotis – paslėpti išsikišusį pilvą.
Bėgant amžiams, moterų suknelės ėmė po truputį trumpėti. Moterys, anot lektoriaus, „vyrus ėmė šaudyti jau ne tik akimis, bet ir kitomis kūno vietomis“.
Po pirmo Pasaulinio karo moterys, vykstančios į medžiokles pirmąkart užsimovė kelnes, vadintos jos galife. Ir pirmą sykį sėdo į arklio balną, taip, kaip vyrai. Argi ne patogiau joti mišku jį apsižergus?
A. Vasiljevo fondo kolekcijos paroda „Dvaro pramogos. Medžioklė“ Burbiškio dvaro istorijos skyriuje bus eksponuojama iki spalio 3 dienos. Parodos lankytojams pristatomi 1860–1940 metų medžioklės kostiumai, eksponuojami aksesuarai, tapybos darbai.
Šalia gausybės šimtmečių paženklintų kostiumų A. Vasiljevas dvaro lankytojams pristato keletą amazonės suknelių, kurios, kaip jau minėta, dėl nelygių savo šonų buvo pritaikytos joti ant žirgų.
