Naujausios
Keliasi į lauko erdves
„Šiemet VIRUS festivalis – 25-tas. Kas galėjo pagalvoti, kad jubiliejiniais metais visi tik apie virusą ir kalbės“, – Šiaulių dailės galerijos feisbuko paskyroje juokavo festivalio organizatoriai, iki paskutinės akimirkos laukę galutinių Vyriausybės sprendimų.
Jau iš anksto buvo atsisakyta masinių renginių, didžiojo mados šou.
Festivalio atidarymas vyks lauke.
25-ajam festivaliui šiauliečiai menininkai Reda ir Arūnas Uogintai sukūrė instaliaciją „Jubiliejus“ ir performansą „Pandemija“. R. ir E. Uogintai – tarsi festivalio simbolis, renginyje dalyvaujantys nuo pat pradžios, o šiemet videoįrašais fiksuojantys „Karantino dienoraštį“.
Ant Šiaulių dailės galerijos laiptų įsikurs Uogintų sukurti violetiniai liūtai – viruso sargai.
Galerijoje veiks latvės Sandros Strele kūrybos paroda „Parodos, kurios niekada neįvyko“. Lankytojai bus įleidžiami laikantis saugumo reikalavimų.
S. Strele tapo savo įsivaizduojamų personalinių parodų vaizdinius žinomose ir nežinomose galerijų bei muziejų erdvėse, apmąsto neįgyvendintas idėjas, dėl laiko ir finansų stygiaus, politinės situacijos, pandemijos ar kitų priežasčių neįvykusius pristatymus.
Pernai S. Strele buvo įvertinta Jaunojo tapytojo prizu, The Elizabeth Greenshield Foundation (Kanada) stipendija.
Atidarymo vakarą galerijos erdvėse įsikurs Kauno šokio teatro „Aura“ gyvosios skulptūros su performansu „Begalybės“. Garsinę scenografiją kurs OBCDN.
Festivalio metu į Šiaulius atkeliaus viešųjų erdvių projekto „Aksesuarai“ skulptūros (kuratoriai V. Viržbickas ir P. Andriuškevičius).
Vasarą, per „Enter“ festivalį prie Šiaulių dailės galerijos atsirado skulptoriaus V. Viržbicko skulptūra, dabar kuratoriai surinko šešių menininkų iš visos Lietuvos skulptūras, jos festivalio metu turėtų stovėti Prisikėlimo aikštėje.
„Norime meną padaryti kuo labiau viešą, kad jis būtų ne tik galerijos erdvėse uždarai bendruomenei, – sako E. Šimkienė. – Transformuojame viruso kontekste: lauko erdvėse menas gali būti matomas. Skulptūros nebus ilgalaikės, jos – kaip skulptūrinė instaliacija miesto erdvėje.“
Paminklas virusui
Dar viena tapybos paroda „Raminantis artėjančios nelaimės gaudesys“ (kuratorius Jonas Gasiūnas) buvo numatyta lapkričio 27 dieną.
Parodą turėjo lydėti Godos Žukauskaitės performansas „La Loba“ ir performatyvus G. Lukošaičio skulptūros „Polytopija“ pristatymas.
Pasak E. Šimkienės, G. Lukošaitis kuria paminklą virusui, kuris atsiras Savivaldybės skvere. Skulptūra kuriama didelio formato, iš sintetinių medžiagų.
„Traktuojame kaip laikiną, jei bus noras, galės ilgiau pabūti, galbūt iki Kalėdų, galbūt ilgiau“, – sako E. Šimkienė.
Ir kiti festivalio renginiai turėjo būti susiję su ilgamete jo istorija, šiuolaikinio šokio puoselėjimo tradicija, eksperimentiniu teatru.
Festivalio programa buvo numatyta iki gruodžio 12 dienos, joje suplanuoti Kauno šokio teatro „Aura“ spektakliai „Deginanti trintis“, „Netikėtasis Dali“, režisieriaus P. Ignatavičiaus spektaklis „Pušis, kuri juokėsi“.
Pasirodymai priklausys nuo karantino trukmės. Išeitis spektakliui – gyva vaizdo transliacija.
E. Šimkienė: „Virus'as“ niekada nebuvo toks pat“
– Jubiliejinis festivalis „Virus“ šiemet vyksta tikro viruso akivaizdoje. Koks festivalis dabar ir ką jis davė Šiauliams?
– Šių metų festivalio dizainas pakankamai agresyvus, drastiškas, apgalvotas. Dizaineris Marius Žalneravičius, šiaulietis, aktualizavo laiką, susiejo su tais 25 metais atgal, kai buvo „marozai“ – tame kontekste festivalis atsirado, norint suteikti Šiauliams miesto jausmo, atnešti madų, pasipriešinti neigiamai kultūrai.
Būtent šis festivalis ir davė šiuolaikinio miesto dvasią. Mados renginys jau keleri metai buvo didelis įvykis, tarptautinis, atvykdavo daug užsienio kolekcijų su žymiais mados pasaulyje veikėjais.
Kalbėdavomės su jaunais žmonėmis, kurie festivalyje dalyvaudavo kaip savanoriai, jie sakydavo, kad laukia šio renginio. Vienintelė galimybė pajausti miestietišką šiuolaikišką dvasią, eksperimentinius dalykus.
„Virus'as“ visą laiką buvo atviras netikėtumams, mutavo, formavosi, niekada nebuvo toks pat.
Buvo periodai, kai rengdavome konferencijas. Bet mieste kito akademinės bendruomenės, studentų situacija, nebeliko auditorijos. Kryptį pakeitėme, daugiau dėmesio skyrėme šiuolaikiniam šokiui.
Mieste šiuolaikinio šokio pristatymų beveik nebūdavo, labai reti atvejai. Būtent šiuolaikinio meno formos ir padaro miestą atviresnį, suteikia galimybę jaunam žmogui realizuoti savo fantazijas, susitapatinti, nebijoti atrasti.
Žinoma, mums, kaip galerijai, svarbus tikslas – vaizduojamasis menas.
– Kaip keitėsi festivalis? Per 25 metus užaugo nauja ir kūrėjų, ir žiūrovų karta?
– Be abejo. Ir „Virus'as“ keitėsi, pradžioje renginiai buvo kitokie.
Kartais renginiai vėluodavo valandą ir buvo normalu – visi susirenka, bendrauja. Dabar to nebegali daryti. Viskas susiję, kokia visuomenė, kokie lūkesčiai – vienas kitą maitina.
Festivaliui nuolat ieškojome naujų erdvių, kad neužsidarytume galerijoje. Su madomis išbandėme maniežą, kitas vietas.
Esame išbandę ir parduotuvių vitrinas – šalia galerijos buvo visiškai tuščių patalpų, jos atrodydavo nykiai. Dabar ten įsisuko verslai – vėl iš naujo svarstai ir permąstai.
Nuolat ieškome formų, stebėdami situaciją, kad kuo daugiau pasklistų teigiamas meno virusas po miestą.