Naujausios
Šiaulių „Aušros“ muziejus organizavo ciklą „Archeologės Birutės Salatkienės skaitymai“ bei išleido monografiją „Lieporių kapinynas – IV–VIII a. žemaičių bendruomenės gyvensenos atspindys“.
Pirmasis viešų paskaitų ciklo „Archeologės Birutės Salatkienės skaitymai“ renginys Venclauskių namuose-muziejuje vyko 2021 metų spalio 1 dieną. Jis buvo skirtas Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologei dr. B. Salatkienei (1951–2018) atminti.
Dr. B. Salatkienė ne vieną dešimtmetį tyrinėjo Lieporių archeologinį kompleksą (kapinyną ir gyvenvietę) bei Kurtuvėnų dvaro sodybą. Šių tyrimų reikšmę Šiaurės Lietuvos proistorės (Lieporių kapinynas) ir viduramžių bei naujųjų laikų istorijos (Kurtuvėnų dvaras) kontekste savo pranešimuose įvertino mokslininkai archeologai: prof. dr. Ilona Vaškevičiūtė ir Virginija Ostašenkovienė („Lieporių kapinynas – IV–VIII a. žemaičių bendruomenės gyvensenos atspindys“) bei doc. dr. Gintautas Zabiela („Kurtuvėnų dvarvietės tyrimai Lietuvos dvarų pažinimo kontekste“).
Šiemet išleistos mokslinės monografijos „Lieporių kapinynas – IV–VIII a. žemaičių bendruomenės gyvensenos atspindys“ sudarytojos – Lietuvos istorijos instituto archeologė prof. dr. Ilona Vaškevičiūtė ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologė Virginija Ostašenkovienė.
IV–VIII a. Lieporių kapinynas priklauso vienam didžiausių ir vertingiausių geležies amžiaus archeologinių kompleksų Lietuvoje. Kompleksą, esantį Šiaulių miesto pietiniame pakraštyje, sudaro kapinynas ir dvi senovės gyvenvietės. Kapinynas buvo atrastas 1983 m., o 1987 m. pradėtas tyrinėti. Pirmoji kapinyno tyrinėtoja – prof. dr. I. Vaškevičiūtė, vėliau tyrimus tęsė dr. B. Salatkienė. Kapinynas tyrinėtas 1987, 1990, 1991 metais, aptikti 95 kapai.
Lieporių kapinyne mirusieji buvo laidojami su gausiomis įkapėmis, iš viso rasti 445 archeologiniai radiniai. Išskirtinis Lieporių kapinyno bruožas – aptikta laidojimo apeigų vieta. Pačioje kalvelės viršūnėje buvo rasti 45 židiniai ir 70 stulpaviečių. Iš įkapių ir laidosenos bruožų galima spręsti, kad Lieporių kapinyną paliko žemaičių bendruomenė, IV–VIII a. gyvenusi žiemgalių arealo paribyje ir patyrusi jų kultūrinę įtaką. Lieporių I gyvenvietės tyrinėjimai iš dalies aprašyti B. Salatkienės monografijoje „Geležies metalurgija Lietuvoje. Archeologijos duomenys“ (Šiauliai, 2009). Lieporių kapinyno medžiaga dar nebuvo tyrinėta, išanalizuota ir moksliškai aprašyta.
Knygą sudaro dvi viena kitą papildančios dalys: šaltinio publikacijos, (kapų, stulpaviečių ir židinių aprašai) bei išsami laidosenos ir radinių analizė. Tokia archeologijos paminklo skelbimo ir nagrinėjimo schema yra priimta daugelyje šalių, ji naudojama ir Lietuvoje. Leidinyje gausu Lieporių archeologinio komplekso radinių iliustracijų, kapų planų, brėžinių, suvestinių duomenų lentelių ir kita.
Monografijos recenzentai – dr. Gediminas Petrauskas (Lietuvos nacionalinis muziejus) ir dr. Ernestas Vasiliauskas (Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėdos universitetas).