Naujausios
Nuo tetos dienoraščio
Rašytojų pokalbis, kuris vyko galerijoje penktadienio vakarą, intrigavo klausimais: „Kas, jeigu gimei ne Pietiniam, o kaime Kupiškyje, ir tau net nereikėjo išvažiuoti į Klaipėdą ar Vilnių, kad didieji įvykiai tave pasiektų?“ „Kas, jei buvai vaikas iš provincijos, kurio tėtis emigravo, tik viskas vyko per Antrąjį pasaulinį karą?“
Atsakymai – knygoje „Vojaĝo“ (esperanto kalba „Kelionė“), kurios veiksmas prasideda tarpukariu ir tęsiasi karo metais, pokariu. Romano pavadinimas susijęs su pagrindinio herojaus, inteligento, mokėjusio esperanto kalbą ir dar kelias kalbas, kelione per gyvenimą.
R. Audenienė yra ir žurnalistė, ir rašytoja. Jos eilėraščiai publikuoti literatūros leidiniuose, Biržuose ji žinoma savo projektu „Haiku gimnazija“, o šią pirmąją prozos knygą skaitytojams pristatė šiemet.
Autorė pasakojo, jog romaną parašyti paskatino į rankas patekęs tetos dienoraštis, atskleidęs išskirtos šeimos, negalėjusių susituokti jos tėvų istoriją. Šis dienoraštis, autorės senelio laiškai, giminės pasakojimai, Šiaurės Lietuvos regiono žmonių prisiminimai sudaro romano, kuris vadinamas ir istoriniu, pamatą.
Bet tai ne dokumentinis pasakojimas, nors knygoje palikti tikrieji visų veikėjų vardai ir net pagrindinių herojų fotografijos įdėtos. Pati autorė sako, jog yra kilusi „tarp Biržų ir Kupiškio“. Šito krašto žmonių likimai ir atskleidžiami. Autorei pačiai imponavo, kaip dramatišką laikmetį išgyveno provincijos, kaimo žmonės. Jos žodžiais, kai kam ir dabar keista, kad ten gyvenama, kaip visur: „Stebėjosi, kad rašiau, jog ten ir tada buvo kremo „Nivea“ , kad tai neišgalvota.“
Knyga pasakoja apie mergaitę, su mama patekusią į Antrojo pasaulinio karo sūkurį Kupiškio apylinkėse, jos tėtį, išvežtą priverstinių darbų į Vokietiją, patekusi į Štuthofo koncentracijos lagerį, o pasibaigus karui nutremtą į Balchašą. Taip pat – apie esperanto kalbą, kurią mokėjo pagrindinis knygos veikėjas, ir kuri jam tapo vilties gija.
Pasakojimas romane skamba dviem balsais – dukros ir tėvo.
Pasak R. Audenienės, teta negalėjo perskaityti knygos rankraščio prieš atiduodant leidyklai, bet knygai pasirodžius nesulaukė priekaištų nei iš jos, nei iš kitų giminių.
Romanas – be duobių
R. Kmita teigė, jog paėmęs debiutinę knygą į rankas tikėjosi „romano statyboje“ rasti duobių, skylių. Bet patikino neradęs. Romanas nuo pirmųjų sakinių patraukia.
Abu rašytojai svarstė, kiek gyvenimo cemento galima įdėti į literatūros kūrinį? Ką sako savo istorijas papasakoję ir knygos herojais tapę žmonės – džiaugiasi ar pyksta? Ar literatūriniai tiltai į provinciją reikalingi, ir ar juos nutiesęs rašytojas netaps tuo „tarmiškai rašančiu autoriumi nuo Šiaulių ar Biržų“, net jei gyvena Vilniuje?“
R. Kmita ir pati autorė sakė, jog romanas yra „lėto skaitymo“ ( gal tai ir minusas, bet pandemijos laiku ypač tinkamas skaityti). Siužetas dramatiškas, bet pasakojimas ramus, kalba neskubanti, su tarmiškais žodžiais. Tuo išskiria net pasakojimas apie herojaus išgyvenimą Štuthofo lageryje.
Knygos pristatyme žodžio paprašęs Zenonas Sabalys, žinomas šiaulietis, miesto Garbės pilietis, sakė, jog knygą „išnagrinėjo, kaip inžinierius“, o esperantininkas yra nuo 1956 metų, šią kalbą moka nuo 1957 metų.
Jis papildė knygos pristatymą pasakojimu apie Šiauliuose gyvenusį žymų esperantininką Juozą Petrulį, kurio užrašai knygoje yra cituojami. Pabrėžė, jog ši kalba ir jam pačiam suteikė galimybę pažinti pasaulyje daug žmonių, apkeliauti daug šalių.
„Įdomi knyga man ir tuo, kad veiksmas vyksta mano gimtajame krašte – trikampyje tarp Kupiškio, Rokiškio, Anykščių, – sakė jis. – Įdomūs herojų gyvenimai, moterų ir vyrų linijos, žmonės, išskirti per atstumą ir laiką, išliko vienas kitam ištikimi ir susitinka po daug metų. Herojai sunkiai gyvena, bet džiaugiasi gyvenimu ir ištveria.“
„Retai knygose herojai yra tokie natūralūs, sąžiningi, nepagražinti, retai rašoma ir apie vežimus į lagerius Vokietijoje, – pabrėžė Z. Sabalys ir reziumavo: – Man knyga patiko, ačiū.“
