Buvusioje miesto iždinėje įsikūrė unikalus Telefonijos muziejus

Pra­džia – pa­sta­to is­to­ri­ja

Į pa­sta­tą Auš­ros alė­jos ir Dva­ro gat­vių kam­pe dau­ge­lio akys nu­kry­po, kai iš čia iš­si­kė­lė ban­kas ir pa­sta­tas ta­po par­duo­da­mas. Bu­vu­si įvai­rių ban­kų būs­ti­nė iš­si­ski­ria sa­vo ar­chi­tek­tū­ra ir yra vie­nas įspū­din­giau­sių mies­to ob­jek­tų. Bu­vu­si mies­to iž­di­nė pa­sta­ty­ta 1907–1908 me­tais pa­gal ar­chi­tek­to Sta­nis­lo­vo Kač­kovs­kio pro­jek­tą.

Du­ris į dau­giau nei šim­tą me­tų skai­čiuo­jan­tį pa­sta­tą "Šiau­lių kraš­tui" at­vė­rė Te­le­fo­ni­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rė ir edu­ka­to­rė Da­lia Ur­bo­na­vi­čie­nė. Dėl sau­gu­mo į pa­sta­tą ga­li­ma pa­tek­ti tik su­si­ta­rus. Di­rek­to­rė paaiš­ki­na, kad mu­zie­jus tu­ri sa­vo pus­la­pį in­ter­ne­te ir pa­sky­rą feis­bu­ke, tad su­si­siek­ti tik­rai pa­pras­ta. "Mes dar tik kū­di­kiai, esa­me kū­ry­bos pro­ce­se", – šyp­so­si di­rek­to­rė, nes mu­zie­jus tik šį rug­sė­jį priė­mė pir­muo­sius lan­ky­to­jus.

Pir­miau­sia po­nia Da­lia ve­da pa­ro­dy­ti su "Auš­ros" mu­zie­jaus pa­gal­ba pa­reng­tą nuo­trau­kų ga­le­ri­ją, ku­rio­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti, kaip pa­sta­tas at­ro­dė skir­tin­gais lai­ko­tar­piais, koks puoš­nus bu­vęs fron­to­nas, slė­pęs sto­gą nuo gat­vės, kaip at­ro­dė Auš­ros var­tais va­din­tas įva­žia­vi­mas į Zu­bo­vų dva­rą, gat­vės.

"No­ri­me, kad mu­zie­jaus lan­ky­to­jai pa­ma­ty­tų ir įdo­mų pa­sta­tą, su­ži­no­tų jo is­to­ri­ją. Man jis pri­me­na tar­si lai­vą, įplau­ku­sį į gat­vę", – šyp­so­si mu­zie­jaus va­do­vė.

Pas­ta­te iš pra­džių vei­kė Lo­by­no sau­gyk­la (iž­di­nė). 1919 me­tais bu­vo įkur­tas Šiau­lių ap­skri­ties dar­bi­nin­kų at­sto­vų ta­ry­bos vyk­do­ma­sis ko­mi­te­tas. Tar­pu­ka­riu čia vei­kė Lie­tu­vos ban­ko sky­rius. Nuo 1998 me­tų – Lie­tu­vos tau­po­ma­sis ban­kas, vė­liau – AB "Swed­bank". 2008 me­tais pa­sta­tas bu­vo įtrauk­tas į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą. Įmo­nė "Ext­ra Ser­vi­ces" pa­sta­tą įsi­gi­jo 2015 me­tais.

"Ka­dan­gi pa­sta­tas įtrauk­tas į kul­tū­ros pa­vel­do re­gist­rą, sa­vi­nin­kai il­gai puo­se­lė­jo min­tį, kaip pa­da­ry­ti jį priei­na­mą Šiau­lių mies­to vi­suo­me­nei. Ka­dan­gi įmo­nė – te­le­fo­ni­nio ry­šio tie­kė­ja, ki­lo min­tis – ko­dėl ne­pa­da­ry­ti Te­le­fo­ni­jos mu­zie­jaus?" – pa­sa­ko­ja prie­šis­to­rę D. Ur­bo­na­vi­čie­nė. Įmo­nė ne vie­ne­rius me­tus kau­pė ko­lek­ci­ją mu­zie­jui, rin­ko is­to­ri­nę me­džia­gą.

Iš­sau­go­ti se­nie­ji sei­fai

Apie pa­sta­to is­to­ri­ją pri­me­na čia iš­li­kę sei­fai. Vie­na­me su­ras­ti ne tik Šiau­lių, bet ir ap­lin­ki­nių mies­tų ban­kuo­se bu­vu­sių sei­fų rak­tai. Vi­si su­vy­nio­ti į po­pie­rių, ant­spau­duo­ti, su­dė­ti į mai­še­lius. Ant­ra­me aukš­te ga­li­ma ap­žiū­rė­ti di­džią­ją Lo­by­no sau­gyk­lą, įspū­din­gas iš­li­ku­sias ori­gi­na­lias sto­ras, nuo įsi­lau­ži­mų ap­sau­go­tas du­ris. Iš­li­ko ban­ke sau­go­tų ver­ty­bių, bran­ge­ny­bių dė­žu­tės. Prie jų – re­gist­ra­ci­jos kny­ga, ku­rio­je su­ra­šy­ta, kas ka­da atė­jo į sau­gyk­lą, ka­da išė­jo.

Mu­zie­jus da­bar ren­gia pa­sau­lio va­liu­tų eks­po­zi­ci­ją – mo­ne­tas ir bank­no­tus su­ne­šė įmo­nės sa­vi­nin­kai, dar­buo­to­jai, drau­gai, gi­mi­nės ir pa­žįs­ta­mi. Čia bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir vi­są lie­tu­viš­kų pi­ni­gų evo­liu­ci­ją.

Ša­lia se­no­jo pa­li­ki­mo vie­no­je iš sau­gyk­lų "dūz­gia" 21-ojo am­žiaus at­ra­di­mas – krip­to­va­liu­tų ka­syk­la.

Eks­po­na­tai – iš vi­so pa­sau­lio

Te­le­fo­ni­jos mu­zie­jus įkur­tas pir­ma­me aukš­te. Eks­po­zi­ci­ja pra­de­da­ma nuo se­niau­sių te­le­fo­nų. Štai ant sie­nos vie­nas iš eks­po­na­tų: jis bu­vo nau­do­ja­mas su­si­siek­ti su te­le­fo­nis­te ir pa­pra­šy­ti su­jung­ti su ki­tu abo­nen­tu. "Vai­kai ste­bi­si: kaip pa­skam­bin­ti, jei­gu nė­ra nei myg­tu­kų, nei skai­čių? Su­ži­no apie vie­ną iš mi­ru­sių pro­fe­si­jų – te­le­fo­nis­tė. Ji per 8 se­kun­des tu­rė­da­vo su­jung­ti su no­ri­mu abo­ne­n­tu", – pa­sa­ko­ja D. Ur­bo­na­vi­čie­nė.

Tra­di­ci­nė rau­do­na ang­liš­ka te­le­fo­no bū­de­lė – vie­nos Šiau­lių įmo­nės do­va­na. Jo­je įreng­ta 1950-ųjų me­tų ame­ri­kie­tiš­ko te­le­fo­no imi­ta­ci­ja. Pas­kam­bin­ti ga­li­ma ir iš jo, ir – į jį. To­kia ga­li­my­bė ypač ža­vi ir ste­bi­na čia atė­ju­sius vai­kus, nes iš pra­džių jiems at­ro­do, kad šis te­le­fo­nas net ne­ga­li veik­ti.

"Mes ne­si­sten­gia­me ap­si­krau­ti eks­po­na­tais, svar­bu, kad jis bū­tų gy­vas: kad ga­lė­tu­me bend­rau­ti, kaž­ką pa­tys iš­ban­dy­ti. Įdo­mes­nius eks­po­na­tus ga­li­ma pa­lies­ti, paim­ti, jų ne­slė­pė­me po stik­lu", – pa­sa­ko­ja mu­zie­jaus va­do­vė.

Uni­ka­lu tai, kad vi­sa mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­ja – do­va­no­ta. "Eks­po­na­tus ne vie­ne­rius me­tus rin­ko ak­ci­nin­kai, dar­buo­to­jai, gi­mi­nės, net ma­no ma­ma "Ber­žy­nė­lio" par­ke ap­klau­sė mo­te­ris, gal tu­ri se­nų te­le­fo­nų, ku­riuos ga­lė­tų pa­do­va­no­ti?" – šyp­so­si D. Ur­bo­na­vi­čie­nė.

Taip gi­mė eks­po­zi­ci­ja, pa­sa­ko­jan­ti is­to­ri­ją nuo te­le­fo­ni­jos pra­džios, kai 1875 me­tais ško­tų moks­li­nin­kas Alek­sand­ras Be­las pir­mą kar­tą te­le­fo­nu per­da­vė bal­so pra­ne­ši­mą, iki šių die­nų – VoiIP (bal­so sig­na­lų per­da­vi­mo in­ter­ne­tu) ir "de­be­sų" te­le­fo­ni­jos.

At­vi­ro­se len­ty­no­se su­dė­ti įvai­rūs lai­di­niai te­le­fo­nai – skir­tin­gų ša­lių ir ga­min­to­jų. De­monst­ruo­ja­mi ra­di­jo te­le­fo­nai. Juos pa­lai­kę vai­kai pa­ly­gi­na – sve­ria net dau­giau ne­gu pil­na kup­ri­nė.

Yra ir ka­ri­nių te­le­fo­nų, pa­reng­tas sten­das apie te­le­fo­nis­tes, ku­rios bu­vo va­di­na­mos "an­ge­liu­kais", nes su­jung­da­vo ir su dak­ta­ru, ir su ku­ni­gu, gais­ri­ne ar po­li­ci­ja.

Da­lis eks­po­zi­ci­jos skir­ta fo­toa­pa­ra­tams, nes šian­dien te­le­fo­nai at­lie­ka ir šią funk­ci­ją. Ke­liau­da­mas per te­le­fo­nų is­to­ri­ją ne vie­nas čia ga­lės pa­ma­ty­ti dar ne taip se­niai pa­čių nau­do­tus mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, te­le­fo­nų kny­gas, ku­rio­se įdo­mu at­ras­ti sa­vo ar pa­žįs­ta­mų pa­var­des.

Sep­ty­nios edu­ka­ci­jos

D. Ur­bo­na­vi­čie­nė dar pa­va­sa­rį pa­ren­gė sep­ty­nias edu­ka­ci­nes pro­gra­mas ir vi­sos pa­te­ko į Kul­tū­ros pa­so edu­ka­ci­jų są­ra­šą. Po­nia Da­lia džiau­gia­si, kad pir­mo­sios edu­ka­ci­jos mu­zie­ju­je bu­vo su­tik­tos pa­lan­kiai. "Šian­dien tu­rė­jau vai­kų gru­pę, ku­ri sa­kė: bu­vo su­pe­ri­nė edu­ka­ci­ja! O tai ir yra ge­riau­sias įver­ti­ni­mas".

Mu­zie­jaus va­do­vei bend­ra­vi­mas su vai­kais – ne nau­jie­na. Ji 34-erius me­tus dir­bo Šiau­lių Ge­gu­žių pro­gim­na­zi­jo­je gam­tos moks­lų mo­ky­to­ja. "Mo­ky­to­jai vis­ką ga­li. Be to, gy­ve­ni­me rei­kia kaž­ką keis­ti", – šyp­so­si pe­da­go­gė, pa­klaus­ta, ar ne­bu­vo gai­la pa­lik­ti mo­kyk­los. Te­le­fo­ni­jos mu­zie­ju­je nuo vai­kų ji ne­nu­to­lo, o pa­tir­tis mo­kyk­lo­je pra­ver­tė ku­riant mu­zie­jų ir edu­ka­ci­nes pro­gra­mas.

Edu­ka­ci­ja "Se­no­ji Šiau­lių mies­to iž­di­nė – kul­tū­ros pa­vel­das" su­pa­žin­di­na su bu­vu­sia iž­di­ne, ap­lan­ko­mi ša­lia esan­tys is­to­ri­niai ob­jek­tai – Didžd­va­rio rū­mai, Pri­si­kė­li­mo aikš­tė, se­na­sis par­kas, Auš­ros alė­ja. Edu­ka­ci­ja "Te­leg­ra­fas – XIX am­žiaus elekt­ri­nio ry­šio sis­te­ma" pa­sa­ko­ja apie Sa­mue­lio Mor­zės iš­ra­di­mą, sig­na­lų per­da­vi­mo įvai­ro­vę, o edu­ka­ci­ja "Fo­tog­ra­fi­ja mo­bi­lia­ja­me te­le­fo­ne" su­tei­kia pro­gą pa­nau­do­ti sa­vo iš­ma­nių­jų te­le­fo­nų ga­li­my­bes – pa­si­mo­ky­ti kom­po­zi­ci­jos, su­ras­ti še­šė­lius ar tin­ka­mą ap­švie­ti­mą. Edu­ka­ci­jos "Šiuo­lai­ki­nis te­le­fo­nas ir svei­ka­ta" me­tu iš­ban­do­ma ne­mo­ka­ma pro­gra­mė­lė "Mi­ty­bos die­no­raš­tis". Dar yra edu­ka­ci­jos, skir­tos "de­be­sų" te­le­fo­ni­jai, te­le­fo­ni­jos is­to­ri­jai, pa­pil­do­ma edu­ka­ci­ja – "Su­ge­dęs te­le­fo­nas".

"No­ri­si, kad bū­tų vi­su­mi­nis ug­dy­mas: kad vai­kai mu­zie­ju­je su­ži­no­tų ne tik tech­ni­nę pu­sę, bet ir įver­tin­tų, pa­vyz­džiui, kaip kei­tė­si te­le­fo­nų di­zai­nas. Mes kal­ba­mės ir apie sau­gu­mą bend­rau­jant te­le­fo­nu, apie te­le­fo­no ga­li­my­bes. Ža­da­me plės­tis, nes te­le­fo­nas šian­dien – ir ra­di­jas, ir te­le­vi­zi­ja. Erd­vės dar nepa­nau­do­tos!" – su įkvė­pi­mu apie mu­zie­jaus veik­lą pa­sa­ko­ja D. Ur­bo­na­vi­čie­nė.

Tą­dien ji su vai­kais ga­mi­no te­le­fo­ną: dvi skar­di­nes su­jun­gė vir­ve. "Pri­dė­ki­te prie au­sies. Gir­di­te?" – įtem­pu­si vir­vę klau­sia po­nia Da­lia, šnabž­dė­da­ma į ki­tą skar­di­nę. Gar­sas pui­kiai sklin­da. Dar mu­zie­jus tu­ri te­leg­ra­fo imi­ta­ci­ją, ku­rią irigi ga­li­ma iš­ban­dy­ti. Su­kur­tas fil­mas, pa­sa­ko­jan­tis apie te­le­fo­ni­jos vys­ty­mą­si, pa­sa­ko­ji­mus ga­li­ma pa­pil­dy­ti ir skaid­rė­mis.

Mu­zie­jaus va­do­vė sa­ko no­rin­ti, kad čia atė­ję lan­ky­to­jai pra­tur­tė­tų, įgy­tų ži­nių.

"Te­le­fo­ni­jos is­to­ri­ja pa­ly­gin­ti trum­pa, bet jo­je la­bai daug nau­jo­vių. Tech­no­lo­gi­jos nuo­lat to­bu­lė­ja. Ir mes ban­dy­si­me to­bu­lė­ti kar­tu su jo­mis", – sa­ko Te­le­fo­ni­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rė D. Ur­bo­na­vi­čie­nė.

Svar­bu, kad mu­zie­jus bū­tų gy­vas: kad ga­lė­tu­me bend­rau­ti, kaž­ką pa­tys iš­ban­dy­ti. Įdo­mes­nius eks­po­na­tus ga­li­ma pa­lies­ti, paim­ti.