„Bi­čiu­liai“ Jel­ga­vo­je do­va­no­jo dai­nas

Šiais me­tais Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo 102 me­ti­nes šven­tė­me kar­tu su jel­ga­vie­čiais. Ka­ted­ro­je (vys­ku­pas J. E. Ed­vards Pau­lovs­kis ) gie­do­jo­me šv. Mi­šio­se, jos bu­vo au­ko­ja­mos lat­vių kal­ba.

Džiau­gė­si lie­tu­viai, iš­gir­dę An­ta­no Straz­de­lio "Pul­kim ant ke­lių", "Tė­ve mū­sų", pa­sak var­go­ni­nin­kės Vi­tos, la­biau­siai vi­sų pa­mėg­tą "Ma­ri­ja, Ma­ri­ja" lie­tu­viš­kai.

Te­ko sku­bė­ti, nes 13 va­lan­dą Ge­der­to Elia­so mu­zie­ju­je pra­si­dė­jo šven­tė-mi­nė­ji­mas.

Cho­ras su sve­čiais su­gie­do­jo Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos vals­ty­bių him­nus. At­vy­ko gar­būs sve­čiai: Jel­ga­vos mies­to me­ras And­ris Ra­vinš, vi­ce­me­rė Ri­ta Vec­ti­ra­ne, mu­zie­jaus di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Ma­ri­ja Kau­pe­re, ki­tų tau­ti­nių ma­žu­mų pir­mi­nin­kai, Do­be­lės lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Li­di­ja Ei­zeng­rau­da ir daug ki­tų. Mums net ki­lo pa­vy­das, kad mies­to va­do­vai tiek dė­me­sio ir šil­tų žo­džių ski­ria tau­ti­nėms ma­žu­moms.

Po svei­ki­ni­mų nu­skam­bė­jo ak­to­riaus Vla­do Ba­ra­naus­ko svei­ki­ni­mo žo­džiai, poe­zi­jos po­smai.

Cho­ras tę­sė kon­cer­tą, jam va­do­vė Ri­ta Dau­kan­tai­tė nuo rug­sė­jo mė­ne­sio pa­ruo­šė nau­ją re­per­tua­rą. Vėl lie­jo­si ak­to­riaus poe­zi­jos po­smai, tę­sė­si svei­ki­ni­mai.

Mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Ma­ri­ja Kau­pe­re cho­rui, kaip il­ga­lai­kiui drau­gui, IN­TER­RE­GO vyk­dy­to pro­jek­to par­tne­riui, do­va­no­jo la­bai gra­žiai iš­leis­tą Jel­ga­vos al­bu­mą "Jel­ga­va se­nuo­se pa­što ženk­luo­se". Duo­be­lie­tė Li­di­ja Ei­zeng­rau­da do­va­no­jo gra­žiai iš­leis­tą al­bu­mą "Duo­be­lės pi­lies le­gen­dos" ir pa­dė­ko­jo už drau­gys­tę, ku­ri tę­sia­si per 20 me­tų.

Bai­giant mū­sų kon­cer­tą, aš lat­vių kal­ba pa­svei­ki­nau su šven­te, pa­dė­ko­jau už pa­kvie­ti­mą or­ga­ni­za­to­rei – Lie­tu­vių kul­tū­ros drau­gi­jai "Vy­tis" – ir baig­da­ma pa­sa­kiau: "Te­gul Die­vas lai­mi­na Lie­tu­vą ir Lat­vi­ją".

Kon­cer­tą tę­sė Jel­ga­vos folk­lo­ri­nis an­samb­lis "Dzim­zens" (va­do­vė Vel­ta Le­ja). Jau­nų, bal­sin­gų žmo­nių der­mė su vy­res­nio­sios kar­tos at­sto­vais. Jų ga­lin­ga­me dai­na­vi­me jau­tė­si ir ši­lu­ma, su­si­klau­sy­mas.

Po iš­kil­mių il­gai bend­ra­vo­me prie fur­še­ti­nio sta­lo. Iš po­kal­bių jau­tė­me, kaip jiems svar­bu iš­girs­ti gim­to­sios kal­bos žo­dį, ku­ris su mo­ti­nos pie­nu atei­na į žmo­gų.

Se­nie­ji kal­ba, o jau­ni­mas tik kai ku­rio­se šei­mo­se su se­ne­liais te­kal­ba lie­tu­viš­kai. Vyks­ta nu­tau­tė­ji­mas. To­dėl mū­sų kon­cer­tai, po­kal­biai, bend­rys­tė jiems ir mums yra svar­bi. Mes grį­žo­me pa­ky­lė­ti, kad ga­lė­jo­me do­va­no­ti ki­tiems džiaugs­mą.

Dė­ko­ja­me Šiau­lių kul­tū­ros cent­rui už su­teik­tą ke­lio­nei au­to­bu­są.

Pa­ža­dė­jo­me jel­ga­vie­čiams, kad mū­sų il­ga­me­tė drau­gys­tė tu­ri tęs­tis. Juk nie­ko nė­ra svar­bes­nio, kaip žmo­gaus ry­šys su žmo­gu­mi.