Naujausios
A. Jasenka – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio muzikos bendruomenėje gerai pažįstamas kompozitorius. Kauno technologijos universiteto bei Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijos docentas, Auksinio scenos kryžiaus kavalierius, projekto „Kaunas 2022“ ambasadorius kuria elektroninę, elektroakustinę muziką, simfonijas, operas, baletus, rašo muziką kinui bei teatrui.
Kalbėdama apie rugpjūčio 4 d. Pakruojo sinagogoje atidarytą A. Jasenkos tapybos parodą „Paviršiai/Surfaces“, apie muziką užsiminiau neatsitiktinai, kadangi parodoje eksponuojami kūriniai pagrįstai gali būti su ja asocijuojami. Ir ne tik todėl, kad Antano apmąstymuose apie meną retai kada išgirsi akcentuojant skirtį tarp meno rūšių. (Pats Antanas teigia, jog muzika turėtų būti tapybiška, o tapyba – skambanti.) Bet ir todėl, kad pati muzikos prigimtis yra abstrakti. Joje neįmanoma tiesiogiai pavaizduoti nei žmogaus, nei gyvūno, nei daikto, nei jų aplinkos, anei jų istorijų. Todėl nenuostabu, kad Antano, didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį praleidusio muzikoje, tapyboje abstrakcijos užima reikšmingą vietą, nepaisant to, kad kūrybiniame menininko bagaže yra susikaupęs ir nemenkas figūratyvių paveikslų kiekis.
Šiaulių parodų lankytojai su pastaraisiais, kaip ir su Antano muzika, turėjo progą susipažinti 2022 m. „Laiptų galerijoje“ surengtoje parodoje „Laiptai į dangų“. „Paviršiai/Surfaces“ – paroda, kurioje menininkas artėja prie pačių įvairiausių daiktų, vietovių ar net substancijų paviršių, tačiau nesiekia parodyti realių, kasdienį žvilgsnį patraukiančių charakteringų jų ypatumų. Galiausiai, paveiksluose nerodomos net mums žinomų objektų paviršinės tekstūros. Juose matomas unikalus, kone mikroskopu išdidintas, paviršiaus statiką praskrodęs jų gyvenimo turtingumas bei judrus gyvybingumas.
Parodos paveikslai, kaip ir visi nuo menininko rankų atitrūkstantys kūriniai, kuriems juos sukūręs menininkas jau nebeturi jokios galios, aišku, yra atviri interpretacijoms. Vis dėlto Antano paveikslų paviršiuose siūlyčiau neieškoti konkrečių pavidalų, kuriuose galima atsitiktinai išvysti tiek potėpių – brūkšniukų formose, tiek ir spalviniuose kūrinių deriniuose. Paveiksluose verta pabandyti pajusti pavadinimuose minimų objektų skambesį, vaizdinėmis priemonėmis išreikštus muzikinio garso dažnius.
Apie juos kalba ir akustinius įspūdžius sukeliantys kai kurių darbų pavadinimai. Pavyzdžiui, „Srauto paviršius“ arba „Srovės paviršius“. Kūrinių tema yra labai panaši į tą, kurią A. Jasenka drauge su Gintaru Grajausku palietė E. Nekrošiui atminti dedikuotoje operoje-misterijoje „Dievo dažnis yra 50 Hz“. Tai yra negirdimas dažnis, tačiau jis yra juntamas, sukeliantis žmogui nerimastingumą ir susijaudinimą. Dievas, kaip Antano įvaizdintos peizažo ar kavos paviršių vibracijos paveiksluose tiesiogiai, žinoma, negirdimos, bet neginčijamai egzistuojančios, paveiksluose gyvenančios savo autonomišką gyvenimą.
Kompozicijos, sudarytos iš tarpusavyje sąveikaujančių spalvotų brūkšnelių susilietimų, atitolimų ir persipynimų, primena polifoninį muzikos audinį. Antano paveikslų pasauliuose įsikūniję dinamiškai bendraujantys, egzistenciją palaikantys ir drauge ją formuojantys spalvoti, judrūs pradai nedisponuoja jokiais apčiuopiamais dydžio, apimties ar svorio parametrais. Besvorė spalvotų brūkšnelių masė plaukia, yra taki ir nepanaši į nieką, išskyrus pačią save. Vizualioje raiškoje prie garso dažnio arčiausiai priartėja ritmas. Jis ir yra pagrindinė Antano kūrinių kalbos „ląstelė“.
Imantis Hermio vaidmens, bandant „vertėjauti“ iš paveikslų kalbos į kasdienybės leksiką, galima sakyti, kad kaip tik šioji visur šeimininkaujanti, savaip reorganizuojanti regimus pavidalus ritmo energija griauna daiktų formas ir suformuoja mums nepažinias, savitas jų judėjimo trajektorijas.
Paveikslų ritmika priartina žiūrovo pagavą prie unikalių spalvinių ir linijinių skambesių, labai įtikinamai bylodama ir apie pamatinių būties dėmenų šnaresį, bruzdesį, čiurlenimą ir ošimą. Paveiksluose esama ir intensyvių, bendrą brūkšnelių tėkmę suintensyvinančių spalvinių blykstelėjimų, kolorito sutirštėjimo, pagyvinančio brūkšnelių srauto monotoniją. Formaliai žvelgiant, šie blykstelėjimai yra tiesiog kompozicijos meninės vienybės tikslui pasiekti reikalingi akcentai. O kalbant metaforiškai, jie teikia vilties. Sykį, komentuodamas A. Jasenkos paveikslus, filosofas Ervinas Koršunovas yra užsiminęs, kad Antano kūriniai mena transcendenciją. Apie ją mes nieko tikro negalime pasakyti. Bet mes visi norime, kad ji būtų, kad toje transcendencijoje visada švytėtų nesustojantį būties judesį liudijanti šviesa.
