Naujausios
Dėmesys pradžiugino
„Gruodžio mėnesį sulaukiau Žemės ūkio agentūros prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos kvietimo atvykti į Metinę tautinio paveldo konferenciją. Ji buvo rengiama Kėdainių rajone, Krakių kultūros centre, – pasakoja Kornelija Lopetienė. – Kvietimas viliojo įspūdinga pramogine programa. Žinojau, kad per konferencijas paprastai apdovanojami aktyviausi tautinio paveldo puoselėtojai. Tačiau kažkodėl nesureikšminau kvietimo.“
Gruodis – intensyvus metas, kai reikia ruoštis vaikams vedamiems edukaciniams užsiėmimams. Daug kitokių veiklų.
Be to, tautodailininkė sužinojo, jog šiemet nebus organizuota rajono tautodailininkų išvyka į konferenciją, nes susirgo vairuotojas.
Į konferenciją nenuvyko ir asmeniškai kviesta Kornelija. Todėl labai nustebo, kai netrukus po Konferencijos, Padėka jai buvo atvežta į namus.
Tai ne pirmas kartas, kai tautodailininkė pastebėta ar apdovanota. Jos kraityje ne vienas diplomas ir padėka. „Tačiau dėmesys ir įvertinimas visada malonus“, – neslepia ponia Kornelija.
Jos kandidatūrą apdovanojimui pasiūlė Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyrius.
Skyriaus vedėja Nomeda Bandzienė pasakojo, jog Kelmės tautodailininkai apdovanojami jau ne pirmą kartą.
Akmentašys Valdas Bandza yra tapęs geriausiuoju amatininku. Geriausiuoju buvo išrinktas ir Kelmės kultūros centro Tradicinių amatų centras.
Tokių pergalių nelengva pasiekti, nes Lietuvoje yra per tūkstantis amatininkų, sėkmingai puoselėjančių etninę kultūrą ir tautinį paveldą.
Dalijasi amato paslaptimis
Visą gyvenimą savo puoselėto amato paslaptimis tautodailininkė dalijasi su tradiciniais amatais besidominčiais žmonėmis iš Lietuvos ir užsienio. Kai Kelmėje vyksta Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai iš šiaudelių pinti skrybėles, Kalėdų eglutės puošmenas, įvairiausius suvenyrus, varstyti sodus savo kūrybinėse dirbtuvėse ji moko kursų dalyvius.
Prieš Kalėdas veda edukacinius užsiėmimus vaikams.
Kornelijos dėka apie lietuvišką pynimo iš šiaudelių amatą sužinota ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos valstybėse, bei Amerikoje. Mat, į kursus suvažiuoja kitose šalyse gyvenančių, bet lietuviškų šaknų turinčių žmonių.
Apie K. Lopetienės kūrybą byloja jos autorinės parodos surengtos Kelmėje ir Šiauliuose. Kartu su kitų Kelmės ir Šiaulių regiono tautodailininkų darbais jos kūriniai eksponuoti ir užsienyje.
Pati Kornelija dalyvauja mugėse ne tik savo mieste, bet ir Vilniuje, Izraelyje bei kitur. Čia demonstruoja pynimo iš šiaudelių amatą ir sudaro galimybę norintiems nusipirkti jos gaminių.
Jos pintomis šiaudinėmis skrybėlėmis puošiasi ne vienas Lietuvos ir užsienio folkloro kolektyvas.
2009 metais Lietuvos žemės ūkio ministerijos Tautinio paveldo skyrius K. Lopetienės pintas skrybėles ir Kalėdų eglutės puošmenas sertifikavo kaip tautinio paveldo produktus.
Tautodailininkė įamžinta Lietuvos televizijos filme, kur dėmesys sutelktas į jos iš šiaudelių nupintą žemaitišką trobą. Dabar šis darbas saugomas Kelmės krašto muziejuje.
Pradžia iš smilgų
Pynimu kaip menu ir galimu pragyvenimo šaltiniu Kornelija Lopetienė susidomėjo būdama dvidešimties.
Viskas prasidėjo ligoninės palatoje. Nuo penkerių metukų būsimoji tautodailininkė augo pas globėjus. Vyresnio amžiaus bevaikė pora mergaitę labai spaudė prie darbo. Todėl apie aukštuosius mokslus nebuvo drąsos svajoti.
Kartą, kai ji buvo jau suaugusi panelė, globėja atsigulė į ligoninę. Kornelija nuėjo jos aplankyti. Toje pačioje palatoje gydėsi ir kita garbaus amžiaus moteris. Ji sėdėjo ant lovos ir kažką pynė iš šiaudų. Dvidešimtmetė Kornelija susidomėjo senolės rankdarbiu. Paprašė parodyti, kaip pinti.
Pareidama namo prisiskynė stambesnių smilgų. Grįžusi iš jų nusipynė sagę. Kitą dieną savo darbelį parodė globėjos palatos draugei. Ši nustebo, kad mergaitė tokia imli ir gabi.
O Kornelija nusprendė išbandyti ir šiaudelius. Mokėsi savarankiškai. Nes reikėjo imtis kokio nors darbo arba amato. Taip jos gyvenimas virto šiaudo daina kaip pati tautodailininkė sako.
Vėliau K. Lopetienė baigė su menu susijusius mokslus Maskvoje, dirbo mokyklose. Tačiau šiaudinio savo amato niekuomet neišsižadėjo.
Pasigenda paramos
Nuo šiaudinio amato kartais prakiūra ne tik pirštai, bet ir piniginė. Amatas nėra toks pigus kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jei nori turėti medžiagos pynimui, privalai arba auginti rugių, kad jų stiebelius panaudotum savo amatui, arba šiaudelius pirkti. Juos laikyti taip pat reikia ypatingų sąlygų. Nenumesi kieme ar ūkiniame pastate – turi būti pliusinė temperatūra.
Prieš penkiolika metų K. Lopetienė nusipirko patalpas miesto centre, čia įsirengė kūrybines dirbtuves. Jose laiko amatui reikalingas medžiagas.O liepos mėnesį, kai Kelmėje vyksta Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai, čia ji pati ir pynėja iš vytelių veda mokymus.
Tautodailininkės nuomone, vietos valdžia galėtų bent iš dalies prisidėti prie dirbtuvių išlaikymo, pavyzdžiui, skirti bent vienkartinę išmoką jų apšildymui.
Galiausiai galėtų nupirkti ir daugiau vietos tautodailininkų kūrinių. Juos kaip suvenyrus padovanoti į Kelmės rajoną atvykstantiems užsienio svečiams. Juk rajonas tuo ir stiprus, kad dar turi audėjų, mezgėjų, pynėjų, drožėjų. Tai reprezentuotų rajoną ir tautodailininkams būtų bent kiek apčiuopiamos naudos.
