Naujausios
KOMENTARAS
Žeme, nepalik mūsų
Regina MUSNECKIENĖ
Eilutės, kuriomis pavadinau šį komentarą, — ne mano sugalvotos. Tai vieno nepagydoma liga sirgusio ir anksti mirusio jauno poeto Arvydo Ambraso knygelės pavadinimas.
Kažkodėl jis į atmintį įsirėžė visam laikui. Gal dėl įtaigios poetinės metaforos? O gal dėl žmogaus įsitikinimo, jog žmonių, paukščių ir žvėrių pilna Žemė negali mūsų palikti. Mirštame tik mes — jos gyventojai. O viską iškenčianti Žemė — nemirtinga ir amžina, kasdien į savo glėbį priima tūkstančius naujų gyvybių.
Tik ar tas gyvybių knibždėlynas jos nežudo ir nesekina? Absurdiška. Tačiau protingiausiu Žemės gyventoju save laikantis žmogus lyg koks asocialas ar alkoholikas sūnus labiausiai kankina savo Motiną. Atima iš jos viską, ką tik ji begali duoti — ir vis negana. Prievartauja duoti net tai, ko ji negali.
Jo protinga, bet savanaudiška, vis didesnį komfortą sau kurianti veikla kasdien vis labiau ardo natūralią gamtos harmoniją. Protingiausias Žemės gyventojas vis labiau tolsta nuo Žemės, pamiršdamas, jog ir ji — mūsų Motina turi savų egzistencinių poreikių. Jeigu jų nepaisysime, Žemė gali palikti mus.
Sekmadienį švęsime Žemės dieną. Tai proga susimąstyti, ką Žemė mums reiškia. Vadiname ją Motina. Namais. Lopšiu. Bet ar elgiamės su Žeme taip, kaip su Motina, Lopšiu, Namais? Juk dažniausia mąstome ribotai. Savo Motiną apgaubiame rūpesčiu ir meile, o kito Motiną galime apsukti, apspjauti, galiausiai abejingai praeiti pro šalį, kai ji kankinasi nepakeliamuos varguos. O visų Motiną Žemę kaip ir bet kokį bendrą turtą galima gadinti, naikinti, alinti...
Tas pats ir su namais. Juos suvokiame aprėmintus nuosavomis sienomis. Tai, kas tarp sienų, puoselėjame. Kas už mūsų sienų — nesvarbu.
Žemės dieną tvarkomos upių pakrantės, miškai, parkai, keliami inkilai paukščiams, regis, bent šiek tiek praplečia siaurą ir ribotą mūsų mąstymą. Išeiname rinkti šiukšlių už savo namų ribų. Bet Žemės diena, kai apšvariname savo Motiną, tik viena. O metuose dar 364 dienos, kai ant jos dergiame.
Žemės diena sutampa su pavasario lygiadieniu. Tai primena pagonybę ir senąją panteistinę lietuvio pasaulėjautą. Kai garbinome medžius, girias, kalnelius ir kitas šventas Žemės vietas. Mes tikėjome į Žemę. Jai meldėmės. Gal kad buvome paprastesni, gebėjome suvokti tik tai, ką galime savo akimis pamatyti ir rankomis paliesti.
Šiandien, tapę krikščionimis, meldžiamės dangui. Tikime į nematomą Kūrėją. Išmokome mąstyti abstrakčiai. Ir visa, kas po mūsų kojomis, atrodo, taip primityvu ir nereikšminga.
Išsimokslinome. Persisotinome svetimų kultūrų. Pristatėme atominių elektrinių. Pažabojome upes. Išbetonavome ežerų pakrantes. Iškirtome ąžuolų girias. Jūras užteršėme nafta ir fekalijomis, pavertėme metalo ir radioaktyvių medžiagų kapinynu. Supjaustėme Žemės paviršių moderniais importiniais noragais. Prišėrėme ją trąšų, pagirdėme kiaulių srutų. Net lietų prisotinome radiacijos.
Todėl Žemė mums kaip tikra Motina kartais duoda skaudžią pamoką. Sudreba tarsi norėtų nusipurtyti visus jai žmogaus uždėtus pakinktus.
Cunamis Tailande, žemės drebėjimas ir avarija Fukušimos atominėje elektrinėje, Japonijoje, parodė, koks mažas ir menkas iš tikrųjų yra žmogus. Koks jis bejėgis prieš siaučiančią stichiją, kai lyg lengvi plastmasiniai žaisliukai verčiami laivai, griūva namai, plaukia automobiliai, po griuvėsiais atsiduria tūkstančiai gyvybių.
O gal tai Dievo pirštas? Kad žmogus neužsimirštų, jog pats nėra Dievas...
Gal priminimas, jog gamtos ir civilizacijos dvikovoje dažniausiai pralaimi civilizacija. Nes žmogaus kūriniai tėra tik primityvus, o kartais iškreiptas ir neskoningas Dievo bei Gamtos kūrinijos pamėgdžiojimas. Tokiomis dienomis, kokios šiuo metu yra Fukušimoje, Žemė palieka žmogų. O Dievas juokiasi iš žmogaus darbų ir planų.