Ūkininkui auga tvirta pamaina

Ūki­nin­kui au­ga tvir­ta pa­mai­na

Šed­ba­ruo­se (Kel­mės r.) be­veik du de­šimt­me­čius ūki­nin­kau­ja Do­na­tas Ban­džiu­kas su žmo­na Jo­vi­ta.

Ūki­nin­kams au­ga rim­ta pa­mai­na – aš­tuo­nio­lik­me­tė duk­ra Gab­rie­lė, bai­gu­si Ty­tu­vė­nų gim­na­zi­ja, ke­ti­na stu­di­juo­ti ag­ro­no­mi­jos moks­lus. Kai­miš­kų dar­bų ne­si­bai­mi­na ir pen­kio­lik­me­čiai dvy­niai Ro­kas ir Lu­kas.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Apie gy­ve­ni­mą mies­te ne­gal­vo­ja

Ūki­nin­kų Do­na­to ir Jo­vi­tos Ban­džiu­kų iš Šed­ba­rų gy­ve­ni­mas te­ka nu­si­sto­vė­ju­sia va­ga. Ki­tais me­tais bus dvi­de­šimt me­tų, kai šed­ba­riš­kiai ūki­nin­kau­ja. Jau tu­ri ne­ma­žai sa­vos ūki­nin­ka­vi­mo pa­tir­ties. Kai­me gi­mė ir užau­go.

„Apie mies­tą nė vie­nas iš mū­sų šei­mos nie­kuo­met ne­gal­vo­jo­me“, – sa­kė Do­na­tas Ban­džiu­kas, su žmo­na Jo­vi­ta trum­pam grį­žęs į na­mus iš lau­kų. Ban­džiu­kai iki nu­ma­ty­to smar­kaus lie­taus sku­bė­jo pa­tręš­ti pa­sė­lius.

Ūki­nin­kai dir­ba 160 hek­ta­rų že­mės. Dar apie 60 hek­ta­rų – bro­lio val­dos. Dir­ba kar­tu. Šie­met dau­giau­sia pa­sė­jo kvie­čių, ne­ma­žai – ir mie­žių. Pa­li­ko ge­rą ga­ba­lą pū­dy­mo, kad že­mė pail­sė­tų. Ki­tais me­tais pū­dy­me jau yra nu­ma­tę sė­ti rap­sus.

Do­na­tas Ban­džiu­kas – ži­no­mas ar­to­jų var­žy­bų da­ly­vis ne tik ra­jo­ne, bet ir Lie­tu­vo­je – da­bar šyp­so­da­ma­sis sa­kė, jog aria tik sa­vo lau­kus. Tu­ri rei­kia­mos tech­ni­kos. Prieš ke­le­tą me­tų, įgy­ven­di­nę du pro­jek­tus, ūki­nin­kai įsi­gi­jo ja­vų kū­li­mo kom­bai­ną, sku­ti­ką, sė­ja­mą­ją.

Sta­to­si nau­jus na­mus

Do­na­tas ir Jo­vi­ta Ban­džiu­kai bend­ro gy­ve­ni­mo pra­džio­je ap­si­gy­ve­no bu­vu­sio ko­lū­kio dirb­tu­vių ad­mi­nist­ra­ci­nė­se pa­tal­po­se. Kol su­tvir­tė­jo kaip ūki­nin­kai, praė­jo ne vie­ne­ri me­tai. Su­lau­kė tri­jų at­ža­lų – da­bar jau aš­tuo­nio­lik­me­tės duk­ters Gab­rie­lės ir pen­kio­lik­me­čių sū­nų, dvy­nių Ro­ko ir Lu­ko.

Šei­ma po tru­pu­tį su­si­tvar­kė gy­ve­na­mą­jį būs­tą, ap­lin­ką: pa­sta­to sie­nas ak­me­ni­mis pa­gra­ži­no, pa­si­sta­tė pa­vė­si­nę, iš­si­ka­sė tven­ki­nu­ką. Vi­sai ne­to­li – Jo­vi­tos Ban­džiu­kie­nės tė­ve­lio bi­čių ka­ra­lys­tė.

„Prip­ra­to­me prie sa­vo gy­ve­na­mo­sios vie­tos. Ša­lia – ir dirb­tu­vės, ku­rias su žmo­na ūki­nin­ka­vi­mo pra­džiai ma­no tė­vai mums nu­pir­ko, ir ga­ra­žai. Ne­rei­kia su tech­ni­ka to­li va­ži­nė­tis, lai­ko­me prie na­mų. Sau­gu, pa­to­gu“, – pa­sa­ko­jo Do­na­tas Ban­džiu­kas.

Ban­džiu­kai ki­to­je ke­lio pu­sė­je jau pra­dė­jo nau­jų na­mų sta­ty­bas. Kol kas pa­klo­ti tik pa­ma­tai. Per­nai sta­ty­boms la­bai truk­dė lie­tin­gi orai. Ūki­nin­kai vi­lia­si, jog šie­met na­mas ge­ro­kai į vir­šų pa­kils. Ban­džiu­kai sa­kė, jog jiems la­bai svar­bi ra­my­bė, erd­vė. To­dėl net gy­ven­vie­tė­je nie­kuo­met ne­no­rė­jo gy­ven­ti, kur kai­my­no tvo­ra ran­ka pa­sie­kia, o na­mai vie­nas prie ki­to be­veik pri­si­glau­dę.

„La­bai ge­rai, kad vi­sa mū­sų že­mė – ap­lin­kui mū­sų na­mus. Tik blo­gai, jog val­dos net pen­kias­de­šim­ty­je ga­ba­liu­kų. Daug ku­ro ten­ka su­nau­do­ti po at­ski­rus lau­ke­lius va­ži­nė­jant, nors ir at­stu­mai nė­ra di­de­li“, – ūki­nin­ka­vi­mo ypa­tu­mus pa­sa­ko­jo D. Ban­džiu­kas.

Do­na­tui ir Jo­vi­tai Ban­džiu­kams sma­gu, kad vi­si trys jų vai­kai – darbš­tūs, ne­bi­jan­tys jo­kių kai­miš­kų dar­bų. Bro­liai ir se­sė ne­ra­gi­na­mi su­skal­dė di­džiu­lę krū­vą mal­kų.

Lie­ka lai­ko ir me­džiok­lės po­mė­giui

Nors kai­mo žmo­gui, ypač per sė­ją ar pjū­tį, bran­gi kiek­vie­na mi­nu­tė, ūki­nin­kai Ban­džiu­kai neap­lei­džia šei­mą vie­ni­jan­čio po­mė­gio – me­džiok­lės.

Me­džio­to­jas – ne tik Do­na­tas Ban­džiu­kas, bet ir jo žmo­na Jo­vi­ta. Ne­se­niai, tik su­lau­ku­si pil­na­me­tys­tės, tei­sę me­džio­ti įgi­jo ir duk­ra Gab­rie­lė. Sėk­min­gai iš­lai­kė rei­kia­mus teo­ri­nius ir pra­kti­nius eg­za­mi­nus.

Mer­gi­na pa­sa­ko­jo, jog nuo vai­kys­tės me­džiok­lė­se bū­da­vo va­ro­ve. Pa­ti­ko bū­ti gam­to­je. Pa­sak Gab­rie­lės, me­džiok­lė, kaip dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja, nė­ra tik žvė­rių šau­dy­mas.

Dar Gab­rie­lė do­mi­si se­no­ve, et­nog­ra­fi­niais daik­tais, is­to­ri­ja. Už­si­mi­nė, jog no­rė­tų pa­ban­dy­ti da­ly­vau­ti į Si­bi­rą ren­gia­mo­je mi­si­jo­je. Sa­vo atei­tį mer­gi­na ke­ti­na sie­ti su že­miš­ka pro­fe­si­ja – ag­ro­no­mi­ja ir ka­da nors gal­būt kaip ir jos se­ne­liai bei tė­vai ūki­nin­kau­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

Ki­tais me­tais bus du de­šimt­me­čiai nuo Do­na­to ir Jo­vi­tos Ban­džiu­kų ūki­nin­ka­vi­mo pra­džios. Atei­tį šei­ma ma­to tik kai­me.

Kai­miš­kų dar­bų ne­bi­jo ir Ban­džiu­kų at­ža­los – aš­tuo­nio­lik­me­tė duk­ra Gab­rie­lė ir dvy­niai sū­nūs Ro­kas ir Lu­kas. Gab­rie­lė ke­ti­na stu­di­juo­ti ag­ro­no­mi­ją.