"Tirpsta" institucinės vaikų globos įstaigos

Pert­var­ka įsi­va­žia­vo

Dai­va Rut­ke­vi­čie­nė, Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės rū­py­bos sky­riaus ve­dė­ja, pe­rė­ji­mo nuo ins­ti­tu­ci­nės glo­bos prie šei­mo­je ir bend­ruo­me­nė­je tei­kia­mų pa­slau­gų lai­ko­tar­pį įvar­di­ja ak­tua­liau­siu šio laik­me­čio rū­pes­čiu, nors so­cia­li­nė­je sfe­ro­je nuo­lat ap­stu ir ki­to­kių pro­ble­mų.

"Snaus­ti ne­be­ga­li­ma, bet ma­nau, jog per me­tus spė­si­me su­tvar­ky­ti vi­sus ne­baig­tus rei­ka­lus.

Šiuo me­tu ra­jo­ne jau vei­kia trys šei­my­nos, ku­rio­se gy­ve­na 17 vai­kų. Tu­ri­me dvi bu­din­čias glo­bo­to­jas. Pet­ra­šiū­nuo­se vei­kian­čiuo­se bend­ruo­me­ni­niuo­se vai­kų glo­bos na­muo­se "Nykš­tu­kas" gy­ve­na sep­ty­ni vai­kai.

Pa­mū­šio glo­bos na­mų, kur te­be­gy­ve­na 16 vai­kų, per­tvar­ky­mas ir yra pa­sku­ti­nė mū­sų už­duo­tis", – len­kia pirš­tus ve­dė­ja.

Pa­ti anks­čiau dir­bu­si vai­kų glo­bos na­muo­se, kur gy­ven­da­vo apie 100 vai­kų, D. Rut­ke­vi­čie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog ši re­for­ma – la­bai rei­ka­lin­ga. Ji vi­lia­si, jog atei­ty­je ne­liks ir bend­ruo­me­ni­nių vai­kų glo­bos na­mų, nes, anot jos, vai­kai tu­ri aug­ti šei­mo­se, o ne tarp "eta­ti­nių" dar­buo­to­jų.

Tie­sa, jau ir da­bar Pak­ruo­jy­je ins­ti­tu­ci­nė glo­ba per pen­ke­rius me­tus su­ma­žė­jo dau­giau nei per­pus: 2015 me­tais ins­ti­tu­ci­nė­se ra­jo­no įstai­go­se gy­ve­no 56 vai­kai, o šių me­tų pra­džio­je – jau 23.

Spe­cia­lis­tė min­ti­mis su­grįž­ta į tuos lai­kus, kai Pak­ruo­jy­je į ma­žes­nius vie­ne­tus im­ti "skal­dy­ti" vals­ty­bi­niai vai­kų glo­bos na­mai.

"Di­džiuo­sius vai­kų na­mus ėmė­me skai­dy­ti pa­tys. Nors ir juo­se jau ta­da bu­vo gy­ve­na­ma šei­my­no­mis, ku­rios tu­rė­jo at­ski­ras vir­tu­vė­les ir sa­vait­ga­liais ga­mi­no­si val­gy­ti, bet vis tiek tai bu­vo vie­na di­džiu­lė įstai­ga.

Jau ta­da, prieš po­rą de­šimt­me­čių, pra­dė­jo­me gal­voti apie per­tvar­kas. Krei­pė­mės į pa­ra­pi­jos de­ka­ną, jis pa­lai­kė idė­ją ir taip Pa­mū­šy­je bu­vo įsteig­ti Pa­mū­šio Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio pa­ra­pi­jos vai­kų glo­bos na­mai.

Dvie­juo­se bu­tuo­se bu­vo įkur­ti sa­ma­rie­čių vai­kų na­mai. Tai yra, jau tuo­met da­rė­me tai, ką tu­ri­me įgy­ven­din­ti da­bar.

Vie­nas iš šių bu­tų da­bar yra lais­vas, ja­me po re­mon­to ir ruo­šia­mės įkur­din­ti bend­ruo­me­ni­nius na­mus", – pa­sa­ko­ja ve­dė­ja.

Pak­ruo­jie­čių to­le­ran­ci­ja di­dė­ja

Sa­vi­val­dy­bė pla­na­vo bend­ruo­me­ni­nius vai­kų glo­bos na­mus kur­ti Pa­mū­šy­je. Pa­sak D. Rut­ke­vi­čie­nės, ten ra­miau, bet pa­sta­tai jau se­ni, o ir na­mai yra nuo­ša­liau, tad ne­bu­vo gau­ta mi­nis­te­ri­jos pa­lai­mi­ni­mo.

To­dėl, be re­mon­tuo­ti nu­ma­ty­to 4 kam­ba­rių bu­to, ku­ria­me ga­lės gy­ven­ti 5-6 vai­kai, pla­nuo­ja­ma pirk­ti na­mą, kur ga­lė­tų ap­si­gy­ven­ti iki 9 vai­kų.

"No­rė­tu­me na­mą pirk­ti Pak­ruo­jy­je – čia yra dau­giau veik­lų: mu­zi­kos mo­kyk­la, ge­res­nės są­ly­gos spor­tuo­ti. Ta­čiau na­mų pa­si­rin­ki­mas ne­la­bai koks. Dau­gu­ma na­me­lių ma­ži, jų plo­tas nea­ti­tin­ka net mi­ni­ma­lių rei­ka­la­vi­mų. O gal pirk­si­me Lin­ku­vo­je, gal Klo­vai­niuo­se ar Ro­za­li­me", – sa­ko D. Rut­ke­vi­čie­nė.

Na­mui ir bu­to re­mon­tui yra skir­ta 100 tūks­tan­čių eu­rų, dar 20 tūks­tan­čių – įran­gai įsi­gy­ti. D. Rut­ke­vi­čie­nė sa­ko, jog šios su­mos vis­kam ga­li ir neuž­tek­ti. Tuo­met esą tek­tų kreip­tis į ra­jo­no Ta­ry­bą ir pra­šy­ti biu­dže­ti­nių lė­šų.

Ar to­le­ran­tiš­ki pa­kruo­jie­čiai kai­my­nys­tė­je įsi­kur­sian­tiems be tė­vų glo­bos li­ku­siems vai­kams?

Pa­sak D. Rut­ke­vi­čie­nės, gy­ven­to­jų reak­ci­ja ga­na ge­ra­no­riš­ka – gal dėl to, kad jų dau­gia­bu­ty­je jau yra bu­vę vai­kų na­mai.

"Bu­vome su­si­ti­kę su gy­ven­to­jais, su­si­rin­ko­me jų pa­ra­šus. Gal vi­suo­me­nė jau tam­pa to­le­ran­tiš­kes­nė? O gal ir dėl to, kad bend­ruo­me­ni­niuo­se na­muo­se vi­są pa­rą bus mū­sų dar­buo­to­jų, bet prie­šiš­ku­mo ne­su­lau­kė­me.

Pak­ruo­jy­je ati­da­rant gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus, nuo­gąs­ta­vo­me dėl kai­my­nų pa­si­prie­ši­ni­mo, ta­čiau bend­ruo­me­nė šiuos žmo­nes su psi­chi­ne ne­ga­lia priė­mė ga­na gra­žiai , o ir jie la­bai gra­žiai in­teg­ruo­ja­si į bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mą, lan­ko šven­tes, ren­gi­nius.

Kai prieš ke­lio­li­ka me­tų kū­rė­me lai­ki­no gy­ve­ni­mo na­mus, ta­da pa­si­prie­ši­ni­mo bu­vo dau­giau", – po tru­pu­tį di­dė­jan­čia gy­ven­to­jų to­le­ran­ci­ja li­ki­mo nu­skriaus­tiems žmo­nėms džiau­gė­si ve­dė­ja.

Glo­bė­jas ne­be­pa­lie­ka­mas vie­nas

Įkū­rus Glo­bos cent­rą, tar­pu­sa­vio ry­šys su glo­bė­jais, pa­sak D. Rut­ke­vi­čie­nės, ir­gi kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę.

Il­ma Ge­le­žė­lie­nė, Pak­ruo­jo ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro Glo­bos cent­ro ates­tuo­ta so­cia­li­nė dar­buo­to­ja, sa­ko, jog da­bar glo­bė­jas ne­bė­ra pa­lie­ka­mas vie­nas su jį už­klu­pu­sio­mis pro­ble­mo­mis – vai­ką pa­si­ry­žu­siai glo­bo­ti šei­mai ski­ria­mas glo­bos koor­di­na­to­rius.

Jis pa­de­da, jei rei­kia pa­pil­do­mų pa­slau­gų – psi­cho­lo­go, spe­cia­lio­jo pe­da­go­go, lo­go­pe­do ar psi­chiat­ro. O gal pro­ble­mų at­si­ras vė­liau, paaug­lys­tė­je. Gal rei­kia pa­pil­do­mų įgū­džių bend­rau­jant su bio­lo­gi­niais tė­vais?

Glo­bė­jai kvie­čia­mi į sa­vi­pa­gal­bos gru­pes, kur ga­li pa­si­tar­ti tar­pu­sa­vy­je, pa­si­da­lin­ti pa­tir­ti­mi konk­re­čiais at­ve­jais.

"Pra­džio­je glo­bė­jai la­bai at­sar­giai žiū­rė­jo į glo­bos koor­di­na­to­rius, ypač tie, ku­rie vai­kus glo­bo­ja nuo se­no, ne­be vie­ne­rius me­tus. Nau­ji glo­bė­jai jau su­pran­ta pa­gal­bos nau­dą. Bet pa­ma­žu la­biau at­si­ve­ria vi­si. Ir tie, ku­rie anks­čiau sa­ky­da­vo: vis­kas pas mus ge­rai, tik ne­lįs­kit, ku­rie pro­ble­mas spręs­da­vo pa­tys, nes ne­tu­rė­jo su kuo tar­tis", – nau­jo­vių pliu­sais da­li­jo­si spe­cia­lis­tė.

Pa­sak jos, es­mi­nės glo­bos pro­ble­mos ne­si­kei­čia, jos yra tos pa­čios, bet kei­čia­si laik­me­tis, su­si­du­ria­ma su ašt­res­nė­mis pro­ble­mos iš ap­lin­kos: tai iš­ma­nio­sios tech­no­lo­gi­jos ir ga­li­my­bė jo­mis nau­do­tis, pri­klau­so­my­bės, svai­gi­nan­čių me­džia­gų var­to­ji­mas, ko anks­čiau ne­bu­vo.

"Tad ir aiš­ki­na­me, kaip ge­riau su tuo tvar­ky­tis?, – sa­ko I. Ge­le­žė­lie­nė ir čia pat pri­pa­žįs­ta, jog vis dar bū­na at­ve­jų, kai glo­bė­jai at­si­sa­ko glo­bos.

Ta­čiau anks­čiau to dau­giau bū­da­vę. Da­bar esą glo­bė­jai są­mo­nin­ges­ni ta­po, la­biau pa­si­ren­gę at­sa­kin­gam žings­niui ir į glo­bą ne­be­žiū­ri per ro­ži­nius aki­nius.

Lė­šų sty­gius au­gi­na pro­ble­mas

Jei ins­ti­tu­ci­nių vai­kų glo­bos na­mų per­tvar­ka jau pa­kan­ka­mai įsi­va­žia­vo, tai spren­di­mai, kaip pa­ge­rin­ti se­ny­vo am­žiaus žmo­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­bę – sto­vi vie­to­je.

"Pak­ruo­jie­čiai sens­ta, vie­ni­šų se­nų žmo­nių dau­gė­ja, ei­lės no­rin­čių pa­tek­ti į se­ne­lių na­mus – au­ga.

Lin­ku­vos so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­re ir Ro­za­li­mo sen­jo­rų na­muo­se ga­li ap­si­gy­ven­ti 80 žmo­nių, o ei­lė­je lau­kia dar pus­šim­tis. Sa­vi­val­dy­bė ne­pa­jė­gi pa­sta­ty­ti se­ne­lių na­mus.

Nors ir tei­kia­ma pa­gal­ba į na­mus, in­teg­ra­li pa­gal­ba, bet to sens­tan­čiai vi­suo­me­nei ne­pa­kan­ka. Anks­čiau dau­gia­vai­kės šei­mos pa­čios ga­lė­da­vo la­biau pa­si­rū­pin­ti sa­vo tė­vų se­nat­ve. Da­bar jau­ni­mas iš­va­ži­nė­jo, tė­vai li­ko. Ir kar­tais net ne­pra­ne­ša­ma, jog jiems rei­kia pa­gal­bos", – to­ly­džio di­dė­jan­čia pro­ble­ma pa­si­da­li­jo D. Rut­ke­vi­čie­nė.

Pa­sak jos, lė­šų trūks­ta ne tik spren­džiant sen­jo­rų pro­ble­mas.

"Mums vi­so­kių idė­jų pa­kan­ka, bet daž­nai ne­bū­na lė­šų joms įgy­ven­din­ti", – ap­gai­les­ta­vo D. Rut­ke­vi­čie­nė.

Anot jos, pa­gal ga­li­my­bes sten­gia­ma­si pa­gel­bė­ti glo­bė­jams.

"Pai­mant glo­bo­ti vai­ką, yra iš­mo­ka­ma vien­kar­ti­nė iš­mo­ka. Šei­my­noms pa­gal pra­šy­mus sten­gia­mės skir­ti lė­šų re­mon­tui, au­to­mo­bi­liui įsi­gy­ti. Tik ar pa­kan­ka­ma to­kia pa­ska­ta?"

Dar so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­si­džiau­gė, jog kei­čia­si ir vi­suo­me­nės po­žiū­ris į glo­bė­jus – ma­žė­ja ma­nan­čių, jog glo­ba yra pa­si­pel­ny­mo šal­ti­nis ir kad glo­bo­ti naš­lai­tį ap­sii­ma­ma dau­giau­sia dėl to.

"Tik­rai ne dėl pi­ni­gų ryž­ta­ma­si im­tis to­kios at­sa­ko­my­bės. Kai vai­kui vis­ko tiek rei­kia, iš gau­na­mų pi­ni­gų ne­pra­si­gy­ven­si. Pas­te­bi­me at­virkš­ti­nius at­ve­jus: šei­mos glo­bo­ti­nius au­gi­na iš šei­mos už­dir­ba­mų pi­ni­gų, o glo­bo­ti­nio iš­lai­ky­mui ski­ria­mos lė­šos yra kau­pia­mos jo atei­čiai", – gra­žiais pa­vyz­džiais džiau­gė­si dar­buo­to­jos.