Naujausios
Prižiūrėjo vos gimusį
Meilės ir Dainiaus Poškų sodyba – pačioje kelių kryžkelėje, nuvedančioje į Gruzdžius, Juodeikius, Rudiškius ar Joniškį. Trisdešimties arų teritorijoje iš tolo šviečia vaikiškos sūpynės, didelis batutas su krūva jame sudėtų žaislų, o nokstančios vyšnios pavėsyje smėlį pilsto, vienas kitą gainioja devynerių Nojus, aštuonerių Rokas ir trejų Pijus. Nežinodamas nė nepagalvotum, kad tai – ne tos pačios šeimos vaikai.
„Rokas – mano vyro sesers sūnus, tad tikrai ne svetimas, laikytas ir čiūčiuotas ant rankų net pirmosiomis gimimo dienomis. Jo mama tąkart pagimdžiusi Šiaulių ligoninėje dėl sveikatos būklės buvo išsiųsta toliau gydytis į Klaipėdą. Mano vyras kaip tik buvo nuvykęs ją aplankyti ir gydytojas pasakė, kad berniuku reiktų kažkam pasirūpinti. Dainius pasimetęs man skambina: „Ką daryti?“ Sakau: „Vežk namo, ir kuo greičiau.“ Pas mus tada jis praleido kelias savaites, kol mama grįžo iš ligoninės. Kaip tik mūsų vyresnėlis sūnus buvo maždaug metukų amžiaus, tad iškart dviem tokiais pypliukais teko rūpintis. Bet sunku nebuvo, nes Rokas pasirodė esąs labai ramus kūdikis“, – pasakoja globėja. Jau turbūt tada nuojauta kuždėjo, kad ateity jos šeimos ir šio berniuko keliai susieis.
2019-aisiais Kalėdas jau šventė kartu
Vaikas ne kartą buvo paimtas iš mamos, priglaustas promočiutės, kuri, kaip išmanė, taip stengėsi jam sukurti geresnį pasaulį nei tikroji gimdytoja. Pati buvo užauginusi būrį vaikų – septynis ar aštuonis, dabar jau tiksliai nepamena Meilė, vienas jų taip pat buvo priglaustas svetimas berniukas. Tačiau garbaus amžiaus moters sveikata jau nebuvo stipri, sunku jai tapo rūpintis mažuoju. Tuo tarpu, vėl grįžęs pas mamą jis ir vėl vieną dieną Vaiko teisių apsaugos tarnybos buvo išvežtas iš nesaugios, netinkamos aplinkos. Šįkart jau pakeliui į globos namus tarnybos specialistės paskambino tiesiai M. Poškienei.
„Aš jau kuris laikas su jomis kontaktavau. Pasakiau: tik nerodykit jam vaikų globos namų. Berniukas laikinai buvo apgyvendintas savaitinėje darželio grupėje, o aš jau kitą rytą skubėjau tvarkytis dokumentų. Norint vaiką globoti reikia pasirūpinti įvairiais dokumentais apie šeimos sudėtį, sveikatą, gauti pažymą iš psichologo, vyro sutikimą, – jis dirba užsienyje, Danijoje, ir namuose nedaug laiko praleidžia, – prisimena moteris. – Visus popierius pavyko greitai sutvarkyti. Kaip tik artėjo 2019-ųjų Kalėdų šventės, būtinai norėjosi jas praleisti kartu. Tad po kelių dienų Rokas jau persikėlė pas mus. Ir ruoštis daug nereikėjo, nes pasidalino kambariu su sūnumi Nojumi. Žinoma, pirkome žaislų, drabužių, viskuo pasirūpinome.“
Reikėjo kantrybės
Globėja sako, kad jei tai būtų visai svetimas vaikas, turbūt sunkiau galėtų priprasti, daugiau reiktų laiko „prisijaukinti“. Dabar viskas paprasčiau, juolab kad Nojus labai norėjo žaidimų bičiulio, o dukra Meida apskritai pasakė nebešnekėsianti su mama, jeigu berniuko nepaims. Tik Pijus dar buvo per mažas ką nors svarstyti, būdamas vos vienerių metukų amžiaus. Užtat jis išvis neprisimena gyvenimo be dar vieno, nors ir netikro, ne kraujo brolio. Per laiką Pijus apskritai tapo ypač geru Roko draugu, nes vyresnėliui Nojui jau kartais norisi privatumo ir pabūti atskirai.
Rūpesčių užteko. Roką kamavo sveikatos problemos – stipri mažakraujystė, visada jam būdavo šalta, išbalęs, naktimis imdavo dusti, tad globėja prie vaiko lovos prasėdėdavo kartais iki paryčių. Atliko įvairius medicininius tyrimus, važinėjo pas gydytojus, tačiau tikrosios priežasties taip ir nerado. Bėda pamažu pasitraukė.
Berniukas turėjo savų įpročių. Apsigyvenęs naujuose namuose jis kurį laiką slėpdavo žaislus po lova. Dabar dar užeina kita „manija“ – slėpti saldainius. Konsultavusi psichologė paaiškino: vaikui atrodo, kad jų šiandien yra, o rytoj nebebus, užtat bando užsitikrinti, kad ilgiau užtektų.
Kadangi augant pas mamą nebuvo jokio režimo, Rokui sunku įprasti tuo pačiu laiku keltis, praustis, valytis dantis, devintą eiti miegoti. Kartais naktį atsikeldavo, vaikštinėdavo, eidavo valgyti.
Vaiko laimė – suvalgyti picą
Normalaus gero maisto iš pradžių jis irgi nepripažino: nevalgė nei žuvies, nei košių, net naminių pyragų, neragaudavo česnako, svogūno ar kitų prieskonių. Vienintelės dešrelės ir koldūnai buvo pažįstami ir priimtini produktai. Tad teko pratintis po truputį. Pavyzdžiui, globėja vietoje žuvies iš jos pagamindavo ir iškepdavo tikrų žuvies pirštelių.
Dabar net pats Rokas turbūt negalėtų išskirti, kas jam skaniausia, nes kerta viską už penkis. O kiek vaikui buvo laimės, kai pirmą kartą apsilankė kavinėje ir ragavo tikrą picą. Akys tiesiog švietė iš džiaugsmo. Ir dabar su vaikais Meilė nuvažiuoja į piceriją ar burgerinę, kebabinę. Namuose kebabų irgi iškepa, bet jiems norisi pirktų, svarbu ne tik skonis, bet pats veiksmas, važiavimas, kelionė.
„Neseniai visi buvome šeimų ėjimo šventėje Šiauliuose, kur nužingsniavome 15 tūkstančių žingsnių. Ėjome visi trys berniukai ir aš. Važiuojame į šeimų vakarus Šakynoje, penktadieniais jau ne pirmi metai mums yra kino vakaras, kai žiūrime filmus, susėdę prie televizoriaus ir krimsdami popkornus. Ta tradicija užgimė dar tada, kai dukra čia gyveno, dabar ji mokosi užsienyje“, – pasakoja M. Poškienė.
Mokykloje puikiai sekasi
Mokslui Rokas gabus, tik iš pradžių nesisekė, auklėtoja sakydavo, kad palenda po stalu ir nedalyvauja pamokoje.
„Aš jam paaiškinau, kad labai įdomu pažinti raides, skaityti, nes tada bet kur eidamas galėsi sužinoti, kokia gatvė, ką reiškia įvairūs užrašai. O kiek knygose įdomybių! Ir skaičiuoti smagu. Po to mokytoja stebėjosi, ką aš vaikui padariusi, nes per savaitę Roko rezultatai staigiai šoko aukštyn. Jis viską dabar moka, ir rašo labai dailiai“, – džiaugiasi globėja.
Meilės Poškienės vyras Dainius – iš penkių vaikų šeimos, o ji pati užaugo dviese su sese. Gal todėl visada norėjo gausaus būrio vaikų, ypač apima nerimas, kai štai, dukra jau beveik suaugusi išvyko, pamažėjo šurmulio. Nors apskritai didelio žmonių knibždėlyno ji sako nemėgstanti, todėl iš Joniškio prieš porą metų išsikėlė į Stanelius. Moteris taip pat labai myli gyvūnus, laiko labradorų veislės šunį, būrį katinų – škotų nulėpausių. Vaikystėje net svajojo būti arba veterinarijos gydytoja, arba teisininke. Teisę ir studijavo, tačiau susilaukusi pirmojo sūnaus, šių mokslų nebaigė. Užtat įgijo reklamos komersantės specialybę, po to – floristės ir kurį laiką pagal šią profesiją dirbo. Dabar jos didžiausias darbas – vaikai, nes užauginti žmogų ne taip paprasta.