Naujausios
Savaitgalį į žygį kvietė barsukas
Būrys žmonių Kurtuvėnų regioniniame parke sekmadienį keliavo sužinoti, kokią likusią žiemą žada barsukas. Kartu aplankyta dešimt ežerų, pasidžiaugta geru oru.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Vora pasuko į mišką
Prie Geluvos ežero į pusiaužiemio žygį po Kurtuvėnų regioninį parką susirinko apie 250 žmonių. Ir vaikų, jaunimo, ir pagyvenusiųjų. Kai kurie savo mažuosius buvo pasiryžę tempti rogutėmis. Drauge su savo šeimininkais buvo paruošti keliauti ir pavadėliais prilaikomi šunys.
Regioninio parko kraštotyrininkas Darius Ramančionis ir ekologas Vidmantas Lopeta supažindino, koks visų laukia žygis, kaip jo metu elgtis.
Iš pradžių žingsniuota platoku keliuku. Netrukus vora pasuko į mišką. Vienas paskui kitą ėjo tarp medžių, patys pramindami taką. Ne vienam kojos smuko – menkas šaltukas mažai tesustingdo pelkėtą vietą.
Artėjant prie Šermukšnyno ežero, ekologas V. Lopeta pasakojo, jog čia augančios pušys, nors ir žemos, bet joms jau šimtas ir daugiau metų. Čia yra daug vandens, bet mažai maisto medžiagų, todėl miškas – žemaūgis, pušaitės susiraičiusios. Čia – stora samanų danga, vasarą veši vaivorai. Galima rasti spanguolių.
Šermukšnyną D. Ramančionis pavadino mirštančiu, užpelkėjusiu ežerėliu. Sako, taip jis pavadintas todėl, kad čia augo daug šermukšnių. Dabar jų nebėra.
Barsukas gerokai pripėdavo
Vėl žingsniuojama per mišką, kuriame medžiai miršta savo mirtimi. Jų niekas nekerta ir nepjauna. Jie nuvirsta, o jų vietoje auga nauji medžiai. Per išvirtusius medžius tenka perlipti.
Prie pat Raudoniuko ežero begulįs negyvas elniukas. V. Lopetos manymu, medžioklėje jį kažkas pašovė, bet nesurado. Atėjo jis čia – ir nugaišo. Dabar juo maitinasi kiaunės, lapės.
V. Lopeta žadėjo apie elniuką pranešti medžiotojams.
Raudoniukas, Dubukas, Barsukynas yra saugomi panašūs, apie 3,5 hektaro ploto ežerai. Juose mažai augalų. Vanduo – tamsus, durpingas. Labai mažai žuvų, nors ir yra lydekų, ešerių, kuojų.
Žygeiviai aplankė dešimt ežerų, regioninio parko seniausią Žuikiškės ąžuolą ir kitus parko kampelius.
Nors ežerai ir užšalę, prie Niaukos ežero kai kurie ir apavus prisėmė. O Dubuko ežeras net kelis kartus pokštelėjo tarsi primindamas, kad dabar – pats viduržiemis.
Barsukyno kalnas, ant kurio gyvena barsukai – svarbus žygio tikslas. Jie pasako, kokios dar laukti žiemos.
Pasirodo, barsukas yra gerokai pripėdavęs. Iš to spėjama, kad žiema dar užsilaikys, o pavasaris ateis laiku.
Žygiai traukia
Per visą žygį džiugino nešaltas, apie vieno laipsnio oras. Lengvai snyguriavo.
D. Ramančionis ir V. Lopeta vis pasakojo ir pasakojo pasikeisdami apie regioninį parką. Norintieji žinių išgirdo tikrai daug.
Daugelis žygeivių jau pamėgę tokias keliones. Šiaulietė Loreta Augutienė pasakojo su turistinių žygių mėgėjais nueinanti iki 25 kilometrų. Ir Kurtuvėnų regioninio parko organizuojamuose žygiuose ne pirmi metai dalyvauja.
Paklausta, kodėl keliaujanti, L. Augutienė pajuokavo: „Kad nereiktų namuose dulkių valyti ar sėdėti prie televizoriaus – akis gadinti.“ Jos, šokėjos, klubo „Brandi kava“ narės, sekmadieniais susiburiančios ir einančios po Salduvę pasivaikščioti, pro Ginkūnus grįžtančios, apie 15 kilometrų įveikusios.
O žygius mėgstantis Valdas Šablinskas prie Bijotės ežero iš Kauno atvyko. Kur tik kas organizuoja žygius, ten ir važiuojąs. Apie organizuojamą Kurtuvėnų regioniniame parke sužinojo internete.
Atvyko iš įvairių miestų bei rajonų. Jaunimas – ir mokykliniais autobusais.
Autoriaus nuotr.
ŽYGIS: Žygeivių vora nutįso per mišką.
VEDLIAI: Žygio dalyviams apie įdomesnes regioninio parko vietas pasakojo jo darbuotojai Darius Ramančionis (dešinėje) ir Vidmantas Lopeta.
MIRTIS: Žmonių retai lankomoje vietoje begulįs negyvas elnias.