Naujausios
MANO KAIMO ISTORIJA
Šauliai ginklų nesudėjo
Lygumietis pedagogas ir kraštotyrininkas Jonas Kelevišius su žurnalistais pasidalijo dokumentais apie miestelio šaulius, net ir nuginkluotus besipriešinusius sovietiniams okupantams.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Okupacija supriešino ir šeimas
Į Lygumus Raudonoji armija įžengė 1940–aisiais, buvo sukurtos sovietinės valdžios struktūros. Apžvelgdamas šį laiką, istorijos mokytojas J. Kelevišius pastebi, jog lygumiečiai nevienodai priėmė šį perversmą.
Buvo žmonių, kurie nesuprato tikrųjų sovietizacijos tikslų ir priėmė ją kaip perspektyvų dalyką – būsime lygūs, nebus išnaudotojų.
J. Kelevišiaus žiniomis, tuo laiku iš penkių šimtų Lygumų gyventojų trys šimtai buvo žydų tautybės.
„Daugelis žmonių bolševikų kariuomenę sutiko priešiškai. Tačiau miestelio gyventojai žydai jau žinojo, kaip su jų tautiečiais susidorojama Vokietijoje. Todėl Raudonąją Armiją pasitiko palankiai, kaip užuovėją nuo galimos Hitlerio invazijos į Lietuvą. Štai čia ir prasidėjo priešprieša, žmonių tarpusavio nesutarimai. Politinės realybės nesuprantantys lygumiečiai komunistai rėmė okupantus. Ir tapo savo tėvynės išdavikais, kolaborantais“, – teigia J. Kelevišius.
Antai Dvariškių kaimo ūkininko Šulmos sūnus, prisidėjęs prie naujosios valdžios, dalyvavo savo šeimos trėmime.
Lygumiečiai kraštotyrininkui pasakojo, jog tuo metu pats Šulma jau buvo perspėtas apie jam paruoštą likimą ir pasislėpė. Į sodybą atvažiavo trėmėjai – jaunesnysis Šulma, aktyvistai Aukselis ir Bagdonas, visi ginkluoti šautuvais.
Žmonių atmintyje išliko istorija, kaip sūnus tėviškėje siaučia, reikalaudamas iš motinos pinigų bei pasakyti, kur jo tėvas „liaudies priešas“. Kaip motiną su mažesniaisiais vaikais išveža vežimu į tremtį mirčiai.
Veikla pogrindyje
Labiau išprusę miestelėnai naujosios valdžios nepripažino. Daugiau nei pusė lygumiečių lietuvių priklausė šaulių būriui.
Sovietai likvidavo šaulių organizaciją. Bet jos nariai, nors buvo priversti atiduoti ginklus, vėl ėmė telktis. Buvęs laisvės kovotojas, šaulys nuo 1936–ųjų Jonas Barščiauskas (jau iškeliavęs Anapilin – red. past.) prisiminimuose rašo, jog jis, būrio tarybos narys, privalėjo nugabenti į Šiaulius atiduoti naujai valdžiai organizacijai priklausiusius karabinus. Šiuos ginklus šauliai buvo nusipirkę už žmonių paaukotus pinigus.
„Praėjus kiek laiko, šiek tiek atsipeikėjus pradėta galvoti apie pogrindį... pogrindžio štabas pradėjo leisti šapirografu spausdintus atsišaukimus. O vėliau mažo formato laikraštėlį perrašėme“, – prisiminė J. Barščiauskas.
Antisovietiniai, patriotiniai atsišaukimai, informacija apie tikrąją padėtį Lietuvoje miestelyje buvo platinami, ir perrašinėjant juos ranka.
1976–aisiais J. Kelevišius, gyvendamas senojoje Lygumų mokykloje, jos palėpėje aptiko pluoštą nuo senumo pageltusių lapų. Juose – informacija apie Lietuvos ambasadų parengtus protesto raštus įvairių valstybių vadovams dėl Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos. Lietuvos politinių informacijų biuro pranešimas apie susikūrusį Lietuvos Aktyvistų Frontą, kurio tikslas – atkurti nepriklausomybę.
„Įvairių buvusių Lietuvos partijų nariai nuo socialistų iki voldemarininkų, šiandien atvirai ir santarmingai pripažino nesenas praeities klaidas ir atsisakydami praeities ambicijų, mokydamiesi iš turimos praeities, degdami tėvynės meile ir trokšdami jos laivės, šiandien rikiuojasi idėjiškai ir politiškai vienalytiškame Lietuvos Aktyvistų Fronto sąjūdy“ – skelbia vienas iš J. Kelevišiaus rastųjų dokumentų.
To paties teksto kopijų pluošte yra po kelias, perrašytų įvairiu braižu, naudojant kelių spalvų kopijavimo popierių – „kalkę“.
J. Kelevišiaus nuomone, radinys mokykloje – ne atsitiktinis.
Kraštotyrininko užrašuose nurodoma, kad dabartinių Sodo ir Mokyklos gatvių sankryžoje anuomet stovėjo dviaukštis Motiejaičio namas. Jo pirmajame aukšte įsikūrė naujoji valdžia – komunistinis miestelio aktyvas.
Antrajame gyveno patriotiškai nusiteikęs vietos mokytojas. Tad jo bute buvo įrengtas sekimo punktas. Kai komunistai susirinkdavo pasitarti, mokytojas su vienu ar dviem bendraminčiais lipdavo laiptais į savo namus. Jis avėdavo batais ir stengėsi kelti kuo daugiau triukšmo, tuo tarpu palydovai, vien kojinėmis mūvėdami, kilnojo kojas tylutėliai. Netrukus mokytojas juos palikdavo ir vėl taip pat triukšmingai išeidavo.
Būdami tikri, kad jų niekas negirdi, komunistai garsiai aptarinėdavo, kokius „liaudies priešus“ reiktų ištremti. O likusieji antrame aukšte per atplėštas mokytojo buto grindis gaudydavo kiekvieną žodį. Taip buvo sužinota apie planuojamas ištremti šeimas, šie žmonės įspėti.
Buvęs šaulys J. Barščiauskas prisimena, kad lygumiečių pogrindinei veiklai vadovavo Aleksandras Keniausis, Stasys Jarmala, kiti pedagogai.
1941–ųjų pradžioje pogrindininkai jau nebeapsiribojo, slapta rinkdamiesi miškelyje netoli Lygumų (J. Kelevišiaus žiniomis, ten nuolat susitikdavo apie trys dešimtys patriotiškai nusiteikusių vyrų) ar platindami atsišaukimus.
1941–ųjų vasario 16–ąją J. Barščiauskas padėjo vainiką ant žuvusi už Lietuvos nepriklausomybę šaulio Stasio Kelpšo kapo. Vainiką nupynė mergaitės – pogrindininkės.
Kitam aktyviam jaunuoliui J. Milvydui buvo pavesta iškelti Trispalvę miestelio apylinkėse. Padėti J. Milvydui ėmėsi J. Barščiauskas ir dar vienas vaikinas, kurio pavardė jau – pamiršta.
„Valstybinę vėliavą prieššventinę naktį iškėlėme ąžuole, augusiame už keturių kilometrų nuo Lygumų, prie kelio į Pamūšį. Prie jos pritvirtinome dėžutę su užrašu „Neliesti – sprogs“. Aš, J. Švoba ir J. Čiuberkis trispalvėmis vėliavėlėmis nukabinėjome telefono linijų laidus Lygumuose ir pakelėse iki Aleknaičių ir Bitaičių“, – prisiminimuose rašė J. Barščiauskas.
„Užminuotos“ vėliavos lygumiečiai komunistai patys kelti iš medžio neišdrįso – kvietėsi išminuotojus. O šie netruko išsiaiškinti, jog tai – ne mina, bet... konservų dėžutė.
Tremtiniai nesitikėjo žiaurumo
Prasidėjus masiniams birželio 14–osios trėmimams, tremčiai pasmerkti apylinkių žmonės buvo suvežti į Stačiūnų geležinkelio stotį ir laikomi vagonuose.
Lygumiečiai šauliai nutarė suimtuosius išlaisvinti. Buvo sugalvota pas vagonus saugojusius kareivius pasiųsti žmogų su namine degtine ir skania namine dešra – susiderėti, kad įleistų pas tremtinius.
Šauliai surado šiam reikalui drąsią merginą. Pasiuntinė į vagonus pateko, su tremiamaisiais pasikalbėjo. Bet šie nesutiko, kad pogrindininkai rizikuotų, juos išlaisvindami.
„Suimtieji sakė, kad nėra nieko blogo padarę – naujoji valdžia palaikys uždarytus gal kokį mėnesį kalėjime, o paskui paleis – kaip prie Smetonos atsitikdavo. Ir grįš žmonės vėl prie savo žemės. Per trumpą pirmąją bolševikinę okupaciją lietuviai dar nebuvo patyrę sovietų režimo žiaurumų, nė negirdėję apie gyvenimą prie Laptevų jūros“, – mano J. Kelevišius.
Autorės nuotr.
RADINYS: Kraštotyrininkas Jonas Kelevišius prieš trisdešimt šešerius metus mokyklos palėpėje rado antisovietinius atsišaukimus, rašytus 1940 – 1941 metais.
IŠLIKO: Per pirmąją okupaciją pogrindininkų perrašinėti dokumentai, pageltę nuo laiko ir apiplyšę, išliko iki šiol.
Nuotraukos iš Jono KELEVIŠIAUS rinkinių
VADAS: Vienas iš Lygumų šaulių pogrindyje vadų – mokytojas, vėliau partizanas Stasys Jarmala – Audrūnas su žmona Bronislava 1949–ųjų birželio pabaigoje. Pokariu S. Jarmala laikėsi Eržvilke, pasivadinęs Vincu Ulevičiumi, buvo tenykštės gimnazijos direktorius. 1949–aisiais liepą suimtas, pabėgo iš kalėjimo ir išėjo į mišką. Po trijų mėnesių, spalio 2–ąją, žuvo.
ĄŽUOLAS: Iki šiol pakeliui į Pamūšį tebeauga ąžuolas, kuriame 1941–ųjų vasario 16–ąją Lygumų šauliai buvo iškėlę Trispalvę.
ŠAULIAI: Grupė miestelio šaulių 1940–aisiais, prieš pat okupantams likviduojant organizaciją. Jonas Barščiauskas stovi viduryje.
LAIKAS: Šios Jono Barščiausko fotografijos viena nuo kitos laike nutolę per keturiasdešimt metų. Kairiojoje – buvęs šaulys 1993–aisiais, jau pagerbtas už dalyvavimą laisvės kovose. Dešinėje Jonas – Vorkutos lagerio kalinys 1952–aisiais, neturėjęs nei vardo, nei pavardės, tik numerį ant ausinės kepurės.