Naujausios
Šaknimis į Lietuvos žemę
Kelmės rajone, Valpainiuose, gyvenantys Dalia ir Arūnas Zakarai – daugiavaikė šeima. Tačiau nė vienas iš keturių jų vaikų nenori važiuoti į užsienį. Jie, kaip ir tėvai tiki, kad daug ir sunkiai dirbant Lietuvoje taip pat įmanoma išgyventi. Paprasčiausias būdas – kibtis į žemę.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Negauna jokių pašalpų
Dalia ir Arūnas Zakarai liko gimtajame krašte. Arūnas – žemės ūkio specialistas. O Dalia, kaip pati juokauja, ištekėjusi įgijo mamos profesiją. „Bandžiau dirbti parduotuvėje. Bet tuomet namuose darbai kaupėsi,“ – mena.
Dar iš kolūkio prieš daugelį metų gavę medinį namelį Zakarai jį apmūrijo, padidino. Pasistatė ūkinių pastatų. Vienas po kito jaunai šeimai pabiro trys vaikai. O po vienuolikos metų pertraukos sulaukė dar ir pagrandukės – ketvirtos atžalos. „Paėmėm aritmetinį vidurkį, – juokauja Arūnas. – Aš kilęs iš penkių vaikų šeimos. Žmona – iš trijų. Mes auginame keturis.“
Šiuo metu Arūnas dirba Pakražančio seniūnijoje žemės ūkio specialistu. Tačiau Zakarai tik vienu momentu, kai vaiko pinigus mokėjo visoms šeimoms, gaudavo kiekvienam vaikui po 50 litų per mėnesį.
Kai vaiko pinigus pradėjo mokėti tik nepasiturinčioms šeimoms, niekada jokių pašalpų negavo. Nes jų ir nelaukia. Patys sprendžia savo materialines problemas kibdamiesi į žemę. „Kiti sako, kad neapsimoka dirbti žemės. O mums apsimoka, – sako Arūnas. – Neįdomu gyventi iš pašalpų.“
Žemė maitintoja
Arūnas pasakoja turėjęs progų išeiti į miestą. Turėjęs pažįstamų. Galėjęs gauti neblogai apmokamo darbo. Tačiau nenorėjęs. „Mieste man trūksta deguonies,“ – lakoniškai paaiškina apsisprendimą. Dalia irgi sako negalvojusi apie miestą. Gimusi ir augusi kaime. Tėveliai visą gyvenimą dirbę prie gyvulių.
Pradėję kurti ūkį, kaip patys sako, nuo vienos karvelės ir mažo traktoriuko, Zakarai dabar turi dvidešimt hektarų savos žemės. Dar trisdešimt nuomoja. Sėja javus. Palieka ganyklų ir pievų. Laiko dešimt melžiamų karvių. Augina ir parduoda prieauglį. Laiko kiaulių, porą arklių, paukščių. Augina daržovių.
„Populiariausias ir paprasčiausias lietuviškas ūkis, – šypsosi Arūnas. – Tokį ūkį gali turėti kiekvienas kaime gyvenantis žmogus. Reikia tik labai norėti.“
Grynųjų pinigų daugiavaikei šeimai uždirba karvės, parduodami jautukai ir kiti gyvuliai. Ne iš karto tokį ūkį šeima susikūrė. Lipdė po truputį. Patys prisiaugindami prieauglio, plėsdami bandą.
Dabar gali sau leisti laikyti ir nelabai reikalingus gyvulius. Nupirko porą kumeliukų. Iš jų išaugo arkliai. „Dėl bioįvairovės, – juokauja Arūnas. – Nebesvarbu viena šake daugiau ar mažiau šieno. Gal kada turėsim laisvo laiko, žiemą sėsime į arklių traukiamas roges pasivažinėti po apylinkes.“
Gelbsti darbštumas
Žemė ir gyvuliai pririša prie namų. Tačiau Zakarai nesiskundžia, kad sunku. Geranoriškai dalijasi visus ūkio darbus.
„Keliu šeštą valandą. Iki septynių šeriu gyvulius. Septintą keliauju į dušą ir rengiuosi į darbą. Po darbo iki septynių vakaro plušu tvarte. Per televizorių pažiūriu tik žinias, – apie savo dieną pasakoja Arūnas. – Savaitgalį tvarkau aptvarus ir atlieku kitus sunkesnius, daugiau laiko reikalaujančius darbus.“
Dalia irgi sako nepajuntanti, kaip prabėga diena. „Visas tas laikas vaikams atiduotas. Tik trejetą metų padirbėjau. Nė pensijos sau neužsidirbau. Bet dirbu dėl savo šeimos. Čia pusryčiai. Čia pietūs. O dar kiek laiko sugaišti prie gyvulių. Prie namų ir aplinkos tvarkymo. Kartais keista žiūrėti, kaip kaime žmonės nieko nesėja, neaugina. Jiems viską atveža į namus socialinės darbuotojos. Bet aš taip nenorėčiau gyventi.“
Iš tėvų darbštumo mokosi ir vaikai. Antai devyniolikmetis jų sūnus Vitalijus nuo dešimties metų su technika draugauja. Dabar gali išardyti traktorių po mažiausią detalę ir vėl surinkti. Jis aria, sėja, akėja, remontuoja techniką. Pačios ūkio rankos.
Tėvams pagalbon prišoka ir tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis vyriausias sūnus Mantas. Tėvai jam nupirko atskirą gabalą žemės. Gal ūkininkaus?
Vaikai nenori po pasaulį trankytis
„Kartais pats varau vaikus į užsienį. Gal daugiau užsidirbtų. Greičiau atsistotų ant kojų, – pasakoja Arūnas. – Nenori jie po pasaulį trankytis ir gana. Gal todėl, kad mums visai neblogai sekasi išgyventi iš žemės?“
Dalia nelinki savo vaikams kaimo ir žemės. Daug laiko skiria jų ugdymui. Ir pinigų tam negaili. Mažąją dukrelę septynmetę Aušrinę mama tris kartus veža į repeticijas Pakražančio kultūros namuose. Mergaitė gražiai deklamuoja, puikiai vaidina. Mama kantriai laukia, kol pasibaigs repeticijos. Tuomet veža dukrą namo.
Tėvas mažylę rytais atveža, važiuodamas pietauti, parveža iš mokyklos.
Ir šokėja nesibaido savo krašto
Nieko negailėta ir vyresnei dukrai Erikai. Mergaitė gerai mokėsi. Lankė muzikos mokyklą. Ją baigusi pradėjo mokytis šokio. Važinėjo į vieną Šiaulių miesto studiją.
Dabar Erika studijuoja sportinius šokius ir kūno kultūrą Kauno kūno kultūros akademijoje. Tėvų neišgąsdino ir 5500 litų mokestis už dukros mokslą. Be to, dar reikia išlaikyti dukrą mieste, mokėti už nuomojamą butą. Mergina šoka „Santakos“ sportinių šokių klube, dalyvauja konkursuose.
Visos konkurso išlaidos gula ant kaime gyvenančių tėvų pečių. „Vien suknelė konkursui kainuoja per tūkstantį litų. O dar bateliai, šukuosena, makiažas, – pasakoja Erika. – Esu dėkinga tėveliams, kad nepriekaištauja dėl mano išlaidų. Žinau, kad jie aukojasi. Ūkis neduoda tiek pajamų, kad galėtume netaupydami gyventi. Laimė, kad patekau tarp geriausiai besimokančių studentų ir mano įmokas už dvejų metų studijas valstybė grąžino.“
Konkursai, pasak Erikos, jos praktika. Drauge su savo šokių partneriu Viktoru Khilman dalyvavo Lietuvos medalininkų varžybose. Sidabro grupėje buvo pirmieji, aukso – antrieji. Šį savaitgalį Erika dalyvaus tarptautinėse medalininkų varžybose Vilniuje.
Mergina įsitikinusi, jog po pusantrų metų, kai baigs bakalauro studijas, tikrai pavyks rasti darbo. Jos diplomas galios ir užsienyje. Tačiau svetimi kraštai netraukia. Choreografų pertekliaus, jos manymu, Lietuvoje dar nėra. Ypač jų trūksta provincijoje. Erika sako, jog mielai grįžtų ir į Kelmės rajoną.
DARBAS: Pakražančio seniūnijoje žemės ūkio specialistu dirbantis Arūnas Zakaras džiaugiasi turėdamas darbo. Atlyginimas pastumia šeimos biudžetą į priekį.
Autorės nuotr.
ŠEIMYNA: Visus ūkio darbus mokantis devyniolikmetis Vitalijus myli prie meno linkusias seses: mažylę Aušrinę ir vyresnėlę Eriką.
PROFESIJA: Vidurinę mokyklą baigusi Dalia Zakarienė (kairėje) sako profesiją įgijusi, kai ištekėjo. Jos profesija – keturių vaikų mama. Su mama dukros Erika ir Aušrinė.
LANKSTUMAS: Mažoji Aušrinė treniruojasi.
ŠOKIS: Erika Zakaraitė ne kartą yra tapusi šokių konkursų nugalėtoja.
DRAUGYSTĖ: Mantas Zakaras dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Tačiau grįžęs iš Vakarų visuomet atskuba į kaimą. Kaimą myli ir Šiauliuose užaugusi bei gyvenanti jo draugė Sandra.
Zakarų šeimos albumo nuotr.