Rudiškių gyventojai baiminasi vilkų

Ra­do su­dras­ky­tą

„Sek­ma­die­nio ry­tą, sau­sio 5-ąją, pa­bu­do­me, at­si­kė­lė­me, vy­ras išė­jo į lau­ką. Žiū­riu, kad la­bai grei­tai grįž­ta at­gal. Klau­siu: „Kas at­si­ti­ko?“ – Sa­ko: „Ne­bė­ra šu­niu­ko“. Bai­sus vaiz­das: vi­sur, kiek gran­di­nė sie­kė, bu­vo krau­jo pri­taš­ky­ta, kū­ne­lis iš­dras­ky­tas, per pu­sę išės­tas. Ma­no vy­ras me­džio­to­jas, o ir jo ko­le­gos vė­liau sa­kė, kad pa­na­šu į vil­kų dar­bą, net bū­tent jie su vi­du­riais suė­da, – tas aki­mir­kas pri­si­mi­nė kai­mo gy­ven­to­ja, bib­lio­te­ki­nin­kė Ire­na La­cie­nė. – Nak­tis bu­vo ty­ki, ra­mi, nei vė­jo, nei lie­taus. Bet nie­ko ne­gir­dė­jo­me. Tur­būt stai­giai už gerk­lės pa­čiu­po ir nu­dai­go­jo, ne­spė­jus jam pa­si­prie­šin­ti. Ant­ras šuo už­da­ry­tas vol­je­re, jam nie­ko neat­si­ti­ko. Bet tai varg­šas gy­vū­nas, paim­tas iš prie­glau­dos. Jis bai­liu­kas, nie­kur ne­len­da, gal iš­si­gan­dęs į bū­dą šmurkš­te­lė­jo ir pra­tū­no­jo.“

Ne­lai­min­ga­sis Kud­lius ir­gi bu­vo pri­glaus­tas, pri­kly­dęs, gy­ve­no tuo­se na­muo­se gal dve­jus me­tus. Šei­mi­nin­kų nu­pe­nė­tas, kas ry­tą ir va­ka­rą ve­džio­ja­mas, ge­rai mai­ti­na­mas, sto­ra­kai­lis.

Šu­ne­liai daž­nai dings­ta

Par­da­vė­ja Rai­mon­da Sta­siu­lie­nė sa­vo šu­ne­lio pa­si­ge­do spa­lio mė­ne­sį. „Bu­vo se­nas ma­no sar­gas, len­ciū­gė­lis pa­dė­vė­tas, jo­kių grum­ty­nių pėd­sa­kų ne­ma­tė­me. Bet iš lū­pų į lū­pas pra­dė­jo sklis­ti ži­nia, kad ki­tuo­se kie­muo­se šu­nys dings­ta, – apie sa­vo šuns din­gi­mo ap­lin­ky­bes ir ki­lu­sius įta­ri­mus dėl vil­kų pa­sa­ko­ja mo­te­ris. – Iš Žmirk­lių kai­mo į par­duo­tu­vę atė­jęs žmo­gus pa­sa­ko­jo, kad ten be­veik vi­si šu­ne­liai pa­pjau­ti. Gy­ven­to­jų la­bai ne­daug li­kę, bet juk kiek­vie­nas kiem­sar­gį tu­rė­jo, ki­tas gal ir ne vie­ną. Dar vie­nas žmo­gus, gy­ve­nan­tis vien­kie­my­je, sa­kė vil­kų pė­dų lau­kuo­se už­ti­kęs.“

„Tai­gi lau­ki­nis gy­vū­nas, neužd­rau­si jiems vaikš­čio­ti,“ – pa­ste­bi Va­len­ti­na Raz­va­novs­ka­ja, kai gy­ve­ni­mo drau­gas Po­vi­las Ubar­tas už­si­me­na, jog vie­nas ar­to­jas pa­sa­ko­jęs lau­kuo­se vi­są bū­rį vil­kų ma­tęs. Jų pa­čių kie­me nuo gran­di­nių nu­trauk­ti ir iš­neš­ti net du šu­nys: vie­nas ke­lio­mis die­no­mis anks­čiau, ki­tas – vė­liau.

„Gran­di­nę nu­trau­kė, ku­rui skir­tus „čip­sus“ iš­var­tė, du­be­nė­lius mais­tui iš­taš­kė į ša­lis. Ki­tą ry­tą žen­tas ei­da­mas pa­gal ari­mus ma­tė vil­ko pė­das. Kie­me žo­lė­je jie neį­sis­pau­dė. Po to din­go vie­no kai­my­no šuo, vėliau– ki­to. Pa­žįs­ta­mi me­džio­to­jai sa­ko, kad vil­kai tu­ri sa­vo ke­lią, tra­jek­to­ri­ją, ku­ria bė­ga, kas į ją pa­te­ko, tuos su­do­ro­jo. Be to, jie ga­li la­bai to­li nuei­ti – 50–60 ki­lo­met­rų per pa­rą leng­vai įvei­kia,“ – sa­vo ži­nio­mis da­li­na­si ru­diš­kie­tis.

Vil­kų po­pu­lia­ci­ja išau­gu­si

Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos Jo­niš­kio sky­riaus va­do­vo Si­gi­to Šim­ke­vi­čiaus ži­nia apie dings­tan­čius Ru­diš­kių kai­mo gy­ven­to­jų šu­nis ne­nus­te­bi­na, nes pa­sta­ruo­ju me­tu vil­kų miš­kuo­se esą ge­ro­kai pa­dau­gė­ję. Tai ro­do jų su­me­džio­ji­mo daž­nis. Vien per šį se­zo­ną nuo spa­lio vi­du­rio Jo­niš­kio ra­jo­no me­džio­to­jai jau nu­šo­vė tris pil­kius.

Ne­to­li Ru­diš­kių Žiem­ga­los me­džio­to­jų bū­re­lio na­rė Do­vi­lė Mo­tu­zie­nė lapk­ri­čio pra­džio­je pa­tie­sė pa­ti­ną. Gruo­džio 7 die­ną Mū­šos ty­re­lio pel­kė­je vil­ką su­me­džio­jo šiau­lie­čiai. Gruo­džio 29 die­ną nu­šau­tas vil­kas be­veik kie­me, pa­miš­kės so­dy­bo­je Dau­no­ra­vo­je. Sau­sio 4-ąją dar vie­ną miš­ko plėš­rū­ną nu­šo­vė kai­my­ni­nio Ak­me­nės ra­jo­no me­džio­to­jai.

„Vil­kų po­pu­lia­ci­ja ge­ro­kai išau­gu­si. Se­niau, bū­da­vo, kad ke­le­rius me­tus nė vie­no jų ra­jo­ne ne­nu­šau­da­vo­me. Da­bar žie­mos ne­snie­gin­gos, sun­ku juos ir su­skai­čiuo­ti pa­gal pėd­sa­kus, nes že­mė­je neį­sis­pau­džia. Per­nai va­sa­rį man pa­čiam te­ko su­si­dur­ti su si­tua­ci­ja, kai pa­šau­tą šer­ną vil­kai se­kė per tris kvar­ta­lus. Pa­gal pė­das ėjo trys. Vil­kų gy­nė­jai tei­gia, kad me­džio­to­jai la­bai no­ri juos šau­dy­ti, kad ge­ras tro­fė­jus, bet me­džio­to­jai tu­ri, ką šau­dy­ti, ir be jų. O vil­ką ne taip greit pa­gau­si, jis sle­pia­si. Tad po­pu­lia­ci­ja tik­rai au­ga. Šį se­zo­ną vien Ro­kiš­kio ra­jo­ne jų su­me­džio­ta de­šimt ar net dau­giau", – aiš­ki­no S. Šim­ke­vi­čius.

Šį se­zo­ną Lie­tu­vo­je leis­ta su­me­džio­ti 120 vil­kų, o sau­sio 6-ąją jų jau bu­vo nu­šau­ta 116.