Rojalis tapo muziejaus puošmena

Ro­ja­lis ta­po mu­zie­jaus puoš­me­na

Ak­me­nės kraš­to mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­ją pa­pil­dė ro­ja­lis. Anks­čiau pri­klau­sęs šio mies­to švie­saus at­mi­ni­mo pe­da­go­gėms se­se­rims Onai ir Au­gus­ti­nai Ru­ši­nai­tėms.

1884 me­tais Lie­tu­vo­je meist­ro Ado­mo La­pins­kio pa­ga­min­tas mu­zi­kos inst­ru­men­tas įga­vo di­des­nę ver­tę, kai prieš ke­le­rius me­tus pa­vy­ko res­tau­ruo­ti kor­pu­są.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Ro­ja­lį mu­zie­jui par­da­vė pe­da­go­gių gi­mi­nai­čiai už 4 tūks­tan­čius li­tų prieš de­šimt­me­tį.

Po tre­jų me­tų mu­zie­ji­nin­kai iš ša­lies Kul­tū­ros rė­mi­mo fon­do ga­vo lė­šų res­tau­ra­vi­mui. Inst­ru­men­to me­di­nis kor­pu­sas bu­vo iš­blu­kęs, su­ski­li­nė­jęs, iš­var­py­tos kir­var­pų. Kai ku­rių de­ta­lių trū­ko.

Dar­bą ap­siė­mė aukš­čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­nės ka­te­go­ri­jos me­ni­nių bal­dų res­tau­ra­to­rius Pau­lius Ste­po­na­vi­čius iš Vil­niaus. Už 15 tūks­tan­čių li­tų.

Meist­ras džiau­gė­si, ga­lė­da­mas ap­ny­ku­sį inst­ru­men­tą pa­ly­gin­ti su to­kio pat se­nu­mo ki­tu, ta­čiau la­biau ori­gi­na­lu­mą iš­lai­kiu­siu ir­gi A. La­pins­kio ga­min­tu ro­ja­liu. Jis eks­po­nuo­ja­mas Lie­tu­vos teat­ro, mu­zi­kos ir ki­no mu­zie­ju­je.

P. Ste­po­na­vi­čiaus duo­me­ni­mis, Šiau­rės Lie­tu­vo­je dau­giau to­kių ro­ja­lių neiš­sau­go­ta.

Už res­tau­ra­vi­mą at­si­skai­ty­ta lai­ku, ta­čiau ro­ja­lis vis ne­bu­vo su­grą­ži­na­mas į mu­zie­jų. Meist­ras mo­ty­va­vo, kad pri­rei­kė pa­pil­do­mų dar­bų, kad ne­pa­vyks­ta gau­ti rei­ka­lin­gų me­džia­gų. Tuo tar­pu Ak­me­nė­je nuo­gąs­tau­ta dėl eks­po­na­to au­ten­tiš­ku­mo iš­sau­go­ji­mo.

Prieš ke­lias sa­vai­tes mu­zi­kos inst­ru­men­tas ga­liau­siai su­grį­žo į Ak­me­nę.

Čia vei­kian­čio mu­zie­jaus di­rek­to­rė Lio­nė Stu­pu­rie­nė įver­ti­no: „Re­zul­ta­tas ten­ki­na – tu­ri­me puoš­nų bal­dą su pra­ban­giai at­ro­dan­čio­mis de­ta­lė­mis. Ne­bu­vo pra­smės at­gai­vin­ti ro­ja­lio pa­gal pa­skir­tį. Juk mu­zie­jaus eks­po­na­tais tik gro­ži­ma­si. Ki­ta ver­tus, ro­ja­lis yra ka­bi­ne­ti­nis, skir­tas ne kon­cer­tuo­ti, o pra­mok­ti gro­ti ar kur­ti fo­ną na­muo­se, pa­vyz­džiui, skai­tant poe­zi­ją. Net nė­ra me­cha­niz­mo sty­goms įtemp­ti, tin­ka­mai su­de­rin­ti“.

Ro­ja­liui pa­rink­ta mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­jų sa­lė, ku­rio­je vien Ak­me­nės kraš­to bui­ties se­nie­nos: spin­tos, sta­lai, kė­dės, eta­že­rės, skry­nios.

Da­lis to­kių bal­dų – iš kar­tu gy­ve­nu­sių se­se­rų O. ir A. Ru­ši­nai­čių na­mų.

„Vie­na iš se­se­rų man as­me­niš­kai sa­kė: „Ro­ja­lis tik­rai tu­rė­tų bū­ti mu­zie­ju­je“, – sa­kė L. Stu­pu­rie­nė. – Po mir­ties ki­ti ak­me­niš­kiai įti­ki­nė­jo iš­sau­go­ti ir ki­tų daik­tų“.

Tad eks­po­zi­ci­jų sa­lė­je vie­ną pa­sie­nį uži­ma ma­sy­vios spin­tos, sek­ci­jos, su jo­se iš­sau­go­tais as­me­ni­niais mo­ky­to­jų daik­tais. Tai fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mai ir kny­gos, skė­čiai ir ra­šy­mo prie­mo­nės. Nes­te­bė­ti­na, pa­ma­čius aki­nius, nes abi se­se­rys juos ne­šio­jo nuo jau­nys­tės.

„Mo­ky­to­jų na­muo­se vis­kas bu­vo la­bai pa­pras­ta, pra­ban­giai at­ro­dė tik ro­ja­lis“, – sa­kė L. Stu­pu­rie­nė.

Pa­na­šu, kad ro­ja­lį bu­vo nu­pir­kęs Ak­me­nė­je nuo 1919 me­tų vais­ti­nin­ku dir­bęs Au­gus­ti­nas Ru­ši­nas sa­vo duk­roms la­vin­ti.

Pir­mo­ji, 1920 me­tais,  gi­mu­si Ona iš pra­džių dir­bo tė­vo vais­ti­nė­je, vė­liau vie­ne­rius me­tus Vil­niaus uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vo far­ma­ci­ją, o ga­liau­siai įgi­jo mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bę ir 1950 – 1976 me­tais Ak­me­nės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je mo­kė bio­lo­gi­jos, che­mi­jos. Dar kū­rė ei­lė­raš­čius, už­ra­šė pri­si­mi­ni­mų, ver­tė poe­zi­ją, is­to­ri­jos teks­tus.

Se­sers Au­gus­ti­nos, gi­mu­sios 1922 me­tais, gy­ve­ni­mas pa­na­šus. Iš pra­džių ir­gi dir­bo tė­vo vais­ti­nė­je, o ga­liau­siai ta­po pe­da­go­ge. Bū­da­ma bio­lo­gi­jos spe­cia­lis­te ne vien jos mo­kė Ak­me­nės gim­na­zi­jo­je, ir ki­tų da­ly­kų, taip pat bai­gė dirb­ti 1976 me­tais.

„Ak­me­nė­je iki šiol iš kar­tos į kar­tą pa­sa­ko­ja­ma apie švie­suo­les mo­ky­to­jas Ru­ši­nai­tes, jos kaip as­me­ny­bės iš­li­ko svar­bios, tad vie­ti­niams įdo­mu pa­žin­ti ir jų na­mus“, – sa­kė mu­zie­jaus di­rek­to­rė L. Stu­pu­rie­nė.

Au­to­riaus nuo­tr.

Ak­me­nės kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Lio­nė Stu­pu­rie­nė sa­kė, kad kai ku­rie mu­zie­jaus lan­ky­to­jai pri­si­me­na 1884 me­tų ga­my­bos ro­ja­liu ban­dę gro­ti, lan­ky­da­mie­si se­se­rų mo­ky­to­jų Onos ir Au­gus­ti­nos Ru­ši­nai­čių na­muo­se.

Ak­me­nės kraš­to mu­zie­ju­je ka­bo Onos ir Au­gus­ti­nos Ru­ši­nai­čių nuo­trau­ka su vie­nos jų su­kur­to ei­lė­raš­čio fak­si­mi­le.