Naujausios
„Radviliškio šiluma“ žada šildymo nebranginti
Radviliškio gyventojus šį sezoną šildo naujai pastatyta biokuro katilinė. Tai leido šildymą atpiginti pora centų, nors radviliškiečiai tikėjosi didesnio kainos kritimo. Šilumos tiekėjai tikina, jog daugiau mažinti kainos negali dėl brangstančio biokuro. Ar neatsitiks taip, kad kūrenti biokuru nebeapsimokės, o į katilinę sukišti milijonai nueis šuniui ant uodegos?
Laima AGANAUSKIENĖ
„Išlaikyti dabartinę kainą rezervų yra“
Radviliškiečiams centralizuotą šilumą tiekiančios Savivaldybės bendrovės „Radviliškio šiluma“ vadovai atvirai šneka: jei biokuro kainos nuo kitų kuro rūšių skirsis 10-20 procentų, kurti biokatilų nebeapsimokės, nes biokatilinės pridėtinės darbo sąnaudos yra didesnės nei, pavyzdžiui, dujomis ar kitu kuru kūrenamų katilinių.
„Paprastas pavyzdys: kas lengviau — kūrenti krosnį malkomis ar šildytis dujomis? Atsuki dujų kranelį, ir šiltai gyveni be jokių rūpesčių, o malkų turi prisiruošti, jų atsinešti, nuolat kurstyti krosnį. Jei tik abiejų šildymų kainos būtų vienodos, niekas su malkomis nevargtų“, — skirtumus bando paaiškinti UAB “Radviliškio šiluma“ direktorius Pranas Mickaitis.
Čia pat direktorius patikina: bent jau kol kas vis dar apsimoka kūrenti biokatilinę: bendrovė rezervų turi ir tikrai išlaikys dabartinę šildymo kainą, nors biokuras ir brangsta. „Radviliškio šilumos“ žadama kaina — apie 20 centų už vieną kilovatvalandę.
Bendrovėje „Radviliškio šiluma“ biokuras sudaro apie 73 procentus visų kūrenamo kuro rūšių.
Šiuo metu dujų kaina jau siekia 1218 litų už 1000 kubinių metrų. Pernai vadinamieji medienos čipsai kainavo maždaug po 460 litų už toną naftos ekvivalento, o šiuo metu už tą pačią kuro rūšį tenka atiduoti apie 630 litų. Tokia yra vidutinė šios kuro rūšies kaina šalyje.
UAB „Radviliškio šiluma“ skelbtą konkursą biokurui tiekti laimėjo estų bendrovė “PK Oliver“. Direktoriaus teigimu, tai nereiškia, jog kuras yra vežamas iš Estijos. Esą bendrovė turi savo padalinius Lietuvoje, ir kuras paprastai būna vietinis. Tik keletą kartų jo buvo vežta iš Latvijos. Sutartyje su bendrove buvo numatyta kintama kuro kaina, susijusi su biokuro kainos vidurkiu šalyje.
Ar nebūtų pigiau kurą pirkti iš vietinių ūkininkų, lentpjūvių ar šalia veikiančios durpių gamybos įmonės?
Pagrindinis kuro tiekėjas — Estijos bendrovė
Pasak P. Mickaičio, Viešųjų pirkimų įstatymas juos įpareigoja skelbti konkursą ir ieškoti pagrindinio tiekėjo. Tačiau iki 15 procentų kuro galima pirkti ir iš kitų tiekėjų, jei kuro kaina yra 10 procentų ir daugiau mažesnė nei konkursinė. Tokiu būdu esą ir buvo sukaupta pigesnio kuro iš vietinių ūkininkų, o jo kokybė buvo geresnė.
P. Mickaičio teigimu, bendrovė ieško visokių kelių, siekdama atpiginti kuro sąnaudas. „Baigiam surinkti visas medienos atliekas iš aplinkinių lentpjūvių — “Gairelitos“, “Žėručio“, “Multimedos“. Turime gana rimtą tiekėją Šniūraičiuose — ūkininką, tiekiantį mums biokurą. Gaila, kad jo pajėgumai yra nedideli“, — sakė bendrovės vadovas.
Naujam šildymo sezonui planuojama sukaupti ir dalį šiaudų atsargų. Dėl to jau tariamasi su ūkininkais. Pagal technines sąlygas, šiaudais galima kūrenti iki 20 procentų biokuro. Problema yra ta, kad vietiniai ūkininkai nėra pasirengę tiekti 20-30 procentų drėgmės šiaudus. Šiaudai gerokai didina ir peleningumą.
Bendrovė rapso dar nebandė kūrenti, nors šios kultūros augintojų rajone yra ne taip jau mažai. Kodėl nemėginama kurui naudoti durpių, juk visai čia pat turime durpių gamybos įmonę „Sulinkiai“?
P. Mickaičio teigimu, iškastinis kuras nėra priskiriamas prie atsinaujinančių kuro rūšių, todėl jam netaikomos biokuro privilegijos. Be to, durpių yra daug didesnis peleningumas. Pavyzdžiui, medienos yra apie 1 procentą, o durpių — 7-8 procentai. Esą todėl, viską sudėjus, ir neapsimoka kūrenti durpėmis.
Paskola — ant vartotojų pečių
Naujoji biokuro katilinė bendrovei kainavo apie 9,6 milijono litų (be PVM), 4,3 milijono iš jų buvo europinės lėšos, 4,7 milijono — skolintos, 600 tūkstančių — nuosavos. Paskolą bendrovė turės grąžinti iki 2015 metų lapkričio pabaigos, kasmet sumokėdama apie 1 milijoną litų.
Specialistų paskaičiavimais, įdėjimai turėtų atsipirkti per maždaug 13 metų, nors atsipirkimo laikas priklauso nuo įvairių faktorių. Kredito grąžinimas gula ant vartotojų pečių — jis yra įskaičiuotas į šilumos kainą. Šilumos tiekėjai guodžia: radviliškiečiai vis tiek gali džiaugtis, nes šilumos kaina Radviliškyje yra mažiausia visoje apskrityje ir viena mažiausių šalyje.
Ar apsimokėtų tokią katilinę statyti vien už skolintas lėšas? UAB „Radviliškio šiluma“ specialistų nuomonės šiuo klausimu skiriasi. P. Mickaitis sakė, jog neseniai radviliškiečių katiline domėjosi kauniečiai. Jie irgi galvoja apie biokuro katilinės statybą. “Tad gal apsimoka?“ — svarstė direktorius.
Autorės nuotr.
TIEKĖJAI: Pagrindinę biokuro dalį UAB „Radviliškio šiluma“ tiekia Estijos bendrovė ir tik nedidelę — rajono tiekėjai.
REZERVAI: UAB „Radviliškio šiluma“ direktorius Pranas Mickaitis: “Brangstant kurui, turime rezervų išlaikyti tą pačią šilumos kainą“.