Naujausios
Radviliškiečiai pradėjo Etnografinių regionų metus
Radviliškio viešosios bibliotekos renginyje „Margoji dainų pynė...“ pristatyti Lietuvos etnografiniai regionai, jų dainos.
Saulius JUŠKEVIČIUS
saulius@skrastas.lt
Kelionė etnografiniais regionais
Į Radviliškio viešosios bibliotekos Konferencijų salę susirinkusius radviliškiečius bibliotekos renginių organizatorė, etnomuzikologė Vilma Merkytė pakvietė susipažinti su šalies regionų istorija, pasiklausyti jų dainų.
Radviliškiečiai, tarp kurių buvo ir nemažai jaunimo, kelionę po šalį pradėjo nuo Aukštaitijos – didžiausio Lietuvos etnografinio regiono.
„Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo margumu, kadangi yra paveldėjusi trijų didelių etninių darinių – Sėlos, Nalšios ir Žiemgalos palikimą. Šio krašto tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos“, – sakė etnomuzikologė.
Pasak jos, visais istoriniais laikotarpiais žemaičių gyvensena smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros.
„Žemaičiams asimiliavus kuršius, žemaičiai taip nutolo nuo rytų aukštaičių, kad kai kuriose etninės kultūros srityse tapo artimesni vakarų baltams, todėl Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba“, – sakė V. Merkytė.
Kalbėdama apie Suvalkiją, etnomuzikologė užsiminė, jog šis etnografinis regionas skirtingais istorijos periodais buvo vadinamas įvairiai – Sūduva, Užnemunė, Suvalkija. Populiariausias pavadinimas Suvalkija prigijo po to, kai egzistavusios Lenkijos karalystės šiaurinės apskritys buvo sujungtos į naują Suvalkų guberniją.
„XIX amžiaus pabaigoje vakarinėje Suvalkijos dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba“, – sakė ji.
Kalbėdama apie Dzūkiją – pietrytinį Lietuvos etnokultūrinį ir istorinį kraštą – V. Merkytė sakė, kad jo teritorijos ribos tarsi nelabai aiškios, nesenas ir pavadinimas. Dzūkija geriau žinoma kaip Dainava. Dainavos kraštas istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XIII amžiaus vidurio ir užėmė daug didesnę teritoriją negu dabartinė Dzūkija.
Etnomuzikologė užsiminė ir apie Klaipėdos kraštą – Mažosios Lietuvos etnokultūrinį regioną.
Pasak jos, Mažosios Lietuvos paveldas yra unikalus ir savitas, todėl jis turi būti išsaugotas ateities kartoms, o išskirtiniais yra šio regiono architektūra, folkloras, nepakartojami pamario ir pajūrio žvejų, amatininkų papročiai ir verslas.
Paįvairino dainomis
Savo pasakojimus apie Lietuvos etnografinius regionus etnomuzikologė paįvairino atliekamomis dainomis.
Pasak V. Merkytės, Aukštaitijos regione giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos – sutartinės.
„Šios dainos yra išlaikiusios archajišką muzikinę ir poetinę formą. Sutartinių dermės liudija seną kilmę, o tobula polifoninė kalba – aukštą to meto muzikinę kultūrą“, – sakė etnomuzikologė.
Susirinkusiems ji atliko Šeduvos babos Emilijos Brajinskienės užrašytą arimo dainą „Tetirvins subilda...“
Kalbėdama apie žemaičių dainas, V. Merkytė susirinkusiems klausytojams sakė, kad daugiausia žemaičiai atlieka dvibalses ar net tribalses dainas, todėl ruošiantis šiam renginiui, teko pavartyti dar studijų metais darytus užrašus, tarp kurių pavyko rasti Mažeikių rajone per ekspediciją užrašytą labai retą žemaičių vienabalsę skalbimo dainą.
Pasak jos tiek suvalkų, tiek dzūkų dainos yra labai melodingos, nors dažnai jos būna ir liūdnokos. Melodingumu bei savitu atlikimo būdu pasižymi ir Klaipėdos krašto dainos.
Vakaro pabaigoje nuskambėjusi daina „Kur aisiu, aisiu...“ buvo tarsi priminimas, kad visus regionus jungia viena šalis – Lietuva.
Autoriaus nuotr.
ETNOMUZIKOLOGĖ: Radviliškio viešosios bibliotekos renginių organizatorė, etnomuzikologė Vilma Merkytė klausytojams pristatė šalies etnografinius regionus, jų folklorinį palikimą.
KLAUSYTOJAI: Radviliškiečiai klausėsi etnomuzikologės pasakojimo, o kai kurias dainas dainavo kartu.