Naujausios
KOMENTARAS
Pirmasis Tigro grybštelėjimas
Naujieji metai, pėdinantys dideliais, elegantiškais Tigro žingsniais, prasidėjo nervingu nagų grybštelėjimu. Pirmas skambutis pirmąją darbo dieną: „Noriu įdėti straipsnį į laikraštį, nes manęs nepakvietė į brolio laidotuves. Nežinau, palaidotas jis ar dar ne. Kokiose kapinėse guli kauleliai? Šešerius metus globojau, o likau net jo kapo nepamačiusi“.
Nuoskauda liete liejosi pagyvenusios moters balsu. Mažo miestelio gyventoja pasakojo brolį, sirgusį sunkia liga, ilgai prižiūrėjusi, saugojusi. Praėjusiais metais sudegė jo namas. Po kurio laiko žmogui pablogėjo sveikata, dėl dvasinių problemų jis pakliuvo į ligoninę Šiauliuose. Moteris sako pranešusi apie negandą brolio dukrai, tačiau ši po gaisro atvažiavusi praėjus mėnesiui. Ligoninės, kurioje tėvas gydėsi, neva, net neradusi.
„Ji pareiškė, kad nėra tokios ligoninės Šiauliuose. Kai po savaitės brolį išleido, nebuvo kam į Joniškio slaugos skyrių pargabenti. Pati sirgau, neišgalėjau rūpintis. Paprašiau seniūnijos pagalbos. Gerai, socialinė darbuotoja transportą surado, tik sakė, kad reikės susimokėti. Gruodžio 27-ą sulaukiau dukterėčios skambučio, kad tėvas mirė, apie laidotuves praneš vėliau. Šiandien sausio 4-a, žinių nėra. Jaučiuosi baisiai įskaudinta. Kaip taip galima elgtis?“, — graudinosi skambinančioji.
Paklausta, gal ši istorija tėra nesusipratimas, moteris tikino, kad ne. Kalbą pasuko nauju keliu. Galbūt dukterėčia turto norinti, nors šio likę tik namo degėsiai. „Tegul ji ima, man nieko nereikia. Neseniai kartu seniūnijoje surašėme raštą, kad atiduodu 4600 litų brolio sutaupytų pinigų laidotuvėms. Iki mirties buvo likusios 5 dienos“.
Moteris aiškino brolio dukros telefono numerį turinti, bet neskambinsianti, nes su ja pastaroji nenori kalbėtis. Juoda katė perbėgo giminių kelią.
Žurnalistė — ne teisėja, galinti nuteisti ar išteisinti, tačiau situacija nemaloni. Norisi tigrą paversti kačiuku. Todėl paprašo minimos „niekadėjos“ dukterėčios telefono numerio, skambina jai. Panevėžyje gyvenanti moteris pirmiausia nustemba išgirdusi kaltinimą, kad nepranešė apie laidotuves, paskui dėsto savo istorijos versiją. Ji pasakoja apie laidotuves informavusi tetos dukrą, gyvenančią Šiauliuose. Pastaroji žadėjusi dalyvauti mirusiojo palydėtuvėse ir pranešti mamai. Todėl nustebusi, kai antradienio vidurdienį, kada vyko ceremonija, neišvydo nei vienos, nei kitos. Pačiai tetai neskambino, nes anksčiau pranešdama apie tėvo mirtį sulaukusi priešiško klausimo: “Ko reikia?“ Dar vienas tigro nagų grybštelėjimas.
Tėvas esąs palaidotas Ginkūnų kapinėse. Jei norės, suras, pasiklaususi kapinių administracijos.
Dukterėčia taip pat prisimena pinigus. Teta gaudavusi 900 litų už prižiūrimą brolį. Slaugiusi jį ne šešerius, kaip teigia, o gal dvejus metus. Anksčiau prižiūrėjusi žmona, kalbančiosios pamotė. Pas tėvą nenorėjo kurį laiką važiuoti, nes buvusi žmona ir teta pasigedusios beveik 5000 litų. „Matyt, manimi nusikratyti norėjo, kaltino, jaučiausi įskaudinta. Paskui tie pinigai atsirado, juos teta perdavė laidotuvėms, tarpininkaujant seniūnijai kaip liudininkams,“ — aiškina moteris. Panevėžietė taip pat susigraudina, teigdama, kad ją teta juodina, nors ji nieko blogo nepadariusi, nei pasakiusi, nei dabar norinti sakyti. Tačiau nenutyli, jog tėvo sesuo, kai pastarasis atsidūrė ligoninėje, įdėjo jo dokumentus į autobusą. Lai dukra pasiima ir rūpinasi.
Po gaisro moteris nuvažiavusi tą pačią dieną, vežė striukę ir kitų rūbų, reikmenų. Galį paliudyti kaimynai. Tie patys kaimynai ir apie gaisrą jai pranešę. Ne teta.
Abi — teta ir dukterėčia — įsikibusios savo teisybės, vienintelės, tikros, „teisingos“, įsiskaudinusios ir nelaimingos.
Taip prasideda metai. Dar vienas sunkmečio etapas, kada visi turėtume būti artimesni, padėti, suprasti, pasidalinti. Nes dalinimasis turtina, dalinimasis daugina gėrį. O pyktis, nuoskaudos žeidžia ir skurdina. Ir problemų kamuolys jau vyniojasi, net pamirštant, nuo ko viskas prasidėjo. Kaip sako psichologė Virginija Servutienė, „krizinėje situacijoje mus veikia sukurtos mintys, o ne pati problema. Mintys yra tarsi kartis, apie kurią apsiveja apynys — mūsų emocijos.“
Gal žmonės mėgdžioja politikus, kurie vienas kitą kaltina netinkamais sprendimais, užuot labiau pasistengę vardan visų gerovės? O gal, nusivylę sunkiu gyvenimu, bando išlikti „teisesni“ bent prieš giminaičius, taip save įtvirtindami?
Psichologė Virginija Servutienė vėl sako: jei labai pikta, gerai yra persižegnoti. Tol dėti kryželį, kol pasikeisi, kol pyktis praeis.
Loreta RIPSKYTĖ