Pakvietė Tytuvėnų piliakalniai

Pak­vie­tė Ty­tu­vė­nų pi­lia­kal­niai

Šie me­tai Sei­mo nu­ta­ri­mu yra skir­ti pi­lia­kal­niams, lie­tu­vių kal­bos kul­tū­rai bei tau­ti­niam kos­tiu­mui.

Praė­ju­sį penk­ta­die­nį Pi­lia­kal­nių me­tų pra­džia Ty­tu­vė­nuo­se pa­žy­mė­ta edu­ka­ci­niu už­siė­mi­mu „Se­niai, se­niai, kai mū­sų dar ne­bu­vo...“. Ren­gi­nį or­ga­ni­za­vo Ty­tu­vė­nų, Pag­ry­žu­vio ir Šed­ba­rų bib­lio­te­kų dar­buo­to­jai, iš Kel­mės at­vy­ko ne­for­ma­laus vai­kų švie­ti­mo pro­gra­mų mo­ki­niai su mo­ky­to­ja Jū­ra­te Šir­ku­vie­ne.

Nut­vieks­tas anks­ty­vų sau­lės spin­du­lių bei pa­si­da­bi­nęs mė­ly­nais neuž­mirš­tuo­lių žie­dais pa­si­ti­ko Šv. Jur­gio kal­ne­lis, nuo ku­rio ir pra­dė­jo­me pa­žin­tį su mū­sų kraš­to pi­lia­kal­niais. Čia vai­kai su­si­ti­ko su žy­niu (An­ta­nas Gal­buo­gis), ug­nies bei na­mų ži­di­nio die­vai­te Ga­bi­ja (Vil­ma Di­cha­vi­čie­nė) ir bi­čių, šei­mos glo­bė­jos dei­ve Aus­tė­ja (Da­lia Gal­buo­gie­nė). Pa­pa­sa­ko­tas pa­da­vi­mas, by­lo­jan­tis, kad ant kal­ne­lio de­gė am­ži­no­ji Per­kū­no ug­nis, o ją sau­go­jo 12 mer­ge­lių vai­di­lu­čių ir 12 ber­ne­lių, su­si­pa­žin­ta su pa­go­niš­kais pa­pro­čiais. Iš­girs­tos ži­nios tvir­tin­tos vik­to­ri­no­je.

Vai­kams bu­vo smal­su iš­girs­ti apie krikš­čio­ny­bės at­si­ra­di­mo lai­kus, to­dėl edu­ka­ci­nę iš­vy­ką tę­sė­me pro Ty­tu­vė­nų mies­to di­džiu­lį is­to­ri­jos, ar­chi­tek­tū­ros bei dai­lės pa­mink­lų lo­by­ną – Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos An­ge­lų Ka­ra­lie­nės ir ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­no an­samb­lį. Trum­pa šios šven­to­vės is­to­ri­ja nu­kė­lė į to­li­mus am­žius, ka­da Ty­tu­vė­nuo­se ap­si­gy­ve­nę vie­nuo­liai su­for­ma­vo dva­si­nį ir kul­tū­ri­nį trau­kos cent­rą. Iš­gir­dę le­gen­dą apie slap­tus po­že­mio ta­kus, ku­rie tę­sia­si nuo baž­ny­čios iki Brid­vai­šio pi­lia­kal­nio ir ku­riuo­se ga­li bū­ti pa­slėp­tas pa­slėp­tas lo­bis, pa­trau­kė jo ieš­ko­ti.

Brid­vai­šio pi­lia­kal­nis – 10 met­rų aukš­čio kal­nas, ska­lau­ja­mas Brid­vai­šio eže­ro ban­gų, api­pin­tas le­gen­do­mis. Pi­lia­kal­ny­je esą mū­ro rū­siai ir juo­se pa­slėp­tas lo­bis, o nuo pa­kran­tės į eže­rą ve­da kūlg­rin­da. Brid­vai­šio eže­ro kil­mė kil­di­na­ma nuo dvie­jų žo­džių – brie­dis ir vai­šės. Se­no­vė­je, kai miš­kuo­se bū­da­vę daug brie­džių, jie ei­da­vę į tą eže­rą gerti ty­ro van­dens.

Žy­nys su­tel­kė vai­kų dė­me­sį į vir­gu­les, ku­rių pa­gal­ba ban­dė nu­sta­ty­ti, kur pa­slėp­tas lo­bis, ta­čiau iki jo ra­di­mo dar lau­kė vir­ti­nė se­no­vi­nių žai­di­mų ir ra­te­lių.

Su­ra­dus lo­bį – se­no­vi­nę skry­ne­lę, pil­ną į auk­so bei si­dab­ro spal­vos po­pie­rė­lius įsuk­tų šo­ko­la­di­nių mo­ne­tų, ren­gi­nio da­ly­viai ap­si­džiau­gė ne tik ra­di­niu, bet ir dei­vių Aus­tė­jos ir Ga­bi­jos vai­šė­mis – na­mi­ne duo­na, už­tep­tą me­du­mi. Žy­nys iš­pra­na­ša­vo, kad ar­ti­miau­siu lai­ku jie ap­lan­kys prie Gry­žu­vos upės pri­si­glau­du­sį Pag­ry­žu­vio pi­lia­kal­nį ir ne­to­li Už­pel­kių miš­kų pa­si­slė­pu­sius Pa­vy­gai­lių sen­ka­pius.

Da­lia GAL­BUO­GIE­NĖ,

TY­tu­vė­nų bib­lio­te­ki­nin­kė

Vil­mos DI­CHA­VI­ČIE­NĖS nuo­tr.

Vai­kai ap­lan­kė Ty­tu­vė­nų kraš­to pi­lia­kal­nius.