
Naujausios
Pakruojo rajonas šiandien
Lietuvos gyventojai dešimtmečius laukė, kol galės merą rinkti tiesiogiai. Ir štai 2015 m. pradžioje įvyko pirmieji tiesioginiai mero rinkimai. Pakruojo rajono savivaldybės meru gyventojai išrinko Saulių Gegiecką, turintį ne vienerių metų darbo patirtį.
Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius GEGIECKAS.
Mero nuomone, tiesioginiai mero rinkimai pasiteisino – būti išrinktu rajono žmonių, o ne keliolikos Tarybos narių, ne tik didina atsakomybę, bet ir motyvuoja kuo geriau atlikti patikėtas pareigas. Džiugina tai, kad merai dabar nebesikeičia kas pusmetį ir galima ramiai dirbti suplanuotus darbus. Nuo mero taip pat priklauso, kaip sekasi dirbti rajono savivaldybės Tarybai. Tad nuolat ieškoma optimaliausių būdų, kaip jungti skirtingas nuomones, surasti vieningą ar kompromisinį sprendimą. Be to, gyventojai pajuto, kad jų balsas yra girdimas, kad jie gali išsakyti savo nuomonę sprendžiant svarbius klausimus. Šiandien rajono gyventojai, besikreipiantys į merą su nusiskundimais, yra žymiai konkretesni, realistiškesnės jų problemos.
Tiesa, vis dar kyla neaiškumų, kas yra Tarybos kompetencija, kas mero, o kas administracijos direktoriaus, nes nėra iki galo reglamentuota kas už ką ir iki kokio lygmens atsakingas. Meras Saulius Gegieckas pastebi, kad rajono gyventojui ne visada aišku, kur yra savivaldos, o kur centrinės valdžios įgaliojimai. Neretai manoma, kad savivaldybė, administracija, jos darbuotojai turi išspręsti visas žmogaus problemas, o pačiam gyventojui pastangų įdėti nereikia. Stebina tai, kad patyrę ir išsilavinę rajono gyventojai vis dar tiki politinėmis „pasakomis“ (ypač prieš rinkimus), renka daugiausiai žadančius ir tikisi, kad nauji žmonės už juos viską padarys. Atėję į valdžią asmenys ne visada supranta, ką turi daryti, kaip turi dirbti, ir tai tikrai nėra gerai mūsų šaliai.
Taip, savivaldybė turi teisę siūlyti Seimui ar Vyriausybei pasiūlymus dėl įstatymų ir nutarimų keitimų. Tačiau akivaizdu, kad įstatymų leidėjai didžiąją dalį savo nutarimų taiko Vilniui. Jeigu nutarimas „veikia“ Vilniuje, tai dar nereiškia, kad jis veiks regionuose (provincijose). Neretai yra nelinksmai juokaujama – Vilnius ir visa likusi Lietuva. Taip pat reikia paminėti, kad atliekant įvairius skaičiavimus, vėlgi yra remiamasi Vilniaus modeliu: savu laiku, taikant įvairias metodikas, buvo nuspręsta, kad Pakruojis nėra probleminis rajonas, tuo tarpu aplinkui esantys rajonai buvo pripažinti probleminiais. Dėl šio sprendimo rajonas neteko milijoninių investicijų, kurias buvo galima skirti daugiabučių renovacijai, viešų erdvių sutvarkymui ir kitoms reikmėms. Regioninė politika ir toliau lieka tik kalbomis ir pažadais.
Skaudina tai, kad visuotinis optimizavimas veda prie regionų tuštėjimo. Mažos vietinės įmonės niekada nekonkuruos su didelėmis įmonėmis. Verslo magnatai jau yra pasidalinę mažą Lietuvos rinką, todėl kalbėti apie smulkaus verslo konkurenciją net neverta. Pavydu, kad Vakarų Europoje savivaldybės turi daugiau laisvių, „laukinės“ konkurencijos laikų ten seniai nebėra.
Taip pat nesuprantama, kodėl mūsų šalyje didžiuliais reikalavimais apkraunami visuomenininkai, kurie teikia projektus. Sukurta daug tvarkos aprašų, uždėta daug saugiklių, tad, norint pateikti projektą, kurio vertė keli tūkstančiai, neretai tenka surinkti bei pateikti begalę įvairių oficialių dokumentų.
Šią kadenciją ieškoma galimybių rajono gyvenviečių apšvietimui, vandentvarkos tinklų plėtrai, rūpinasi pėsčiųjų-dviračių takų tiesimu ir kelių modernizavimu. Labai svarbu kurti naujas darbo vietas. Būtina atsigręžti į tas sritis, kurios seniau nebuvo tokios svarbios, reikia kuo efektyviau išnaudoti rajono ypatumus. Viena iš tokių sričių būtų turizmas. Pakruojo rajone, savitą istoriją turinčiame Šiaurės Lietuvos krašte, yra tikrai nemažai įdomių ir lankytinų vietų. Jas padarius patraukliomis turistams, būtų galima pritraukti daugiau lankytojų, kurie naudotųsi vietinių verslininkų teikiamomis paslaugomis. Tačiau net ir dėl to, jog esame toliau nuo pagrindinių kelių, nereikia pamiršti, kad šiandieninis žmogus yra smalsus ir siekiantis kuo daugiau pažinti keliaudamas, todėl turizmo plėtra yra viena iš prioritetinių uždavinių.
Jau ne vienerius metus yra remiamos nevyriausybinės ir jaunimo organizacijos. Džiugu matyti, kad žmonių užsidegimas, teikiami projektai ir finansavimas suteikia galimybių pasimokyti, kaip reikia dirbti. Svarstoma, jog tokioms organizacijoms reikėtų leisti atlikti socialines ir komunalines paslaugas, taip būtų sukuriamos naujos darbo vietos. Savivaldybei liktų tik kontrolės funkcija.
Džiugu, kad savivaldybės administracijos darbuotojų kolektyvas yra atsinaujinęs jaunais, gabiais ir perspektyviais specialistais. Iš to matyti, kad Pakruojo rajone yra protingų ir darbščių žmonių, kurie nori dirbti ir kurti šeimas būtent čia. Svarbiausia yra nebijoti ir bandyti dalyvauti konkursuose, išsilaikyti bendrųjų gebėjimų ir vadovavimo testus.
Norisi padrąsinti visus kraštiečius – tik bendromis pastangomis neleisime Pakruojo rajonui, Lietuvos nedidukei provincijai, išnykti. Turime kuo didžiuotis, turime ką parodyti, turime ką saugoti, dėl ko stengtis dirbti ir neprarasti vilties gyventi geriau.
Užs. Nr. 354672