Pakruojo rajonas šiandien

Pak­ruo­jo ra­jo­nas šian­dien

Lie­tu­vos gy­ven­to­jai de­šimt­me­čius lau­kė, kol ga­lės me­rą rink­ti tie­sio­giai. Ir štai 2015 m. pra­džio­je įvy­ko pir­mie­ji tie­sio­gi­niai me­ro rin­ki­mai. Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ru gy­ven­to­jai iš­rin­ko Sau­lių Ge­giec­ką, tu­rin­tį ne vie­ne­rių me­tų dar­bo pa­tir­tį.

Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Sau­lius GE­GIEC­KAS.

Me­ro nuo­mo­ne, tie­sio­gi­niai me­ro rin­ki­mai pa­si­tei­si­no – bū­ti iš­rink­tu ra­jo­no žmo­nių, o ne ke­lio­li­kos Ta­ry­bos na­rių, ne tik di­di­na at­sa­ko­my­bę, bet ir mo­ty­vuo­ja kuo ge­riau at­lik­ti pa­ti­kė­tas pa­rei­gas. Džiu­gi­na tai, kad me­rai da­bar ne­be­si­kei­čia kas pus­me­tį ir ga­li­ma ra­miai dirb­ti su­pla­nuo­tus dar­bus. Nuo me­ro taip pat pri­klau­so, kaip se­ka­si dirb­ti ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ta­ry­bai. Tad nuo­lat ieš­ko­ma op­ti­ma­liau­sių bū­dų, kaip jung­ti skir­tin­gas nuo­mo­nes, su­ras­ti vie­nin­gą ar komp­ro­mi­si­nį spren­di­mą. Be to, gy­ven­to­jai pa­ju­to, kad jų bal­sas yra gir­di­mas, kad jie ga­li iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę spren­džiant svar­bius klau­si­mus. Šian­dien ra­jo­no gy­ven­to­jai, be­si­krei­pian­tys į me­rą su nu­si­skun­di­mais, yra žy­miai konk­re­tes­ni, rea­lis­tiš­kes­nės jų pro­ble­mos.

Tie­sa, vis dar ky­la neaiš­ku­mų, kas yra Ta­ry­bos kom­pe­ten­ci­ja, kas me­ro, o kas ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus, nes nė­ra iki ga­lo reg­la­men­tuo­ta kas už ką ir iki ko­kio lyg­mens at­sa­kin­gas. Me­ras Sau­lius Ge­giec­kas pa­ste­bi, kad ra­jo­no gy­ven­to­jui ne vi­sa­da aiš­ku, kur yra sa­vi­val­dos, o kur cent­ri­nės val­džios įga­lio­ji­mai. Ne­re­tai ma­no­ma, kad sa­vi­val­dy­bė, ad­mi­nist­ra­ci­ja, jos dar­buo­to­jai tu­ri iš­spręs­ti vi­sas žmo­gaus pro­ble­mas, o pa­čiam gy­ven­to­jui pa­stan­gų įdė­ti ne­rei­kia. Ste­bi­na tai, kad pa­ty­rę ir iš­si­la­vi­nę ra­jo­no gy­ven­to­jai vis dar ti­ki po­li­ti­nė­mis „pa­sa­ko­mis“ (ypač prieš rin­ki­mus), ren­ka dau­giau­siai ža­dan­čius ir ti­ki­si, kad nau­ji žmo­nės už juos vis­ką pa­da­rys. Atė­ję į val­džią as­me­nys ne vi­sa­da su­pran­ta, ką tu­ri da­ry­ti, kaip tu­ri dirb­ti, ir tai tik­rai nė­ra ge­rai mū­sų ša­liai.

Taip, sa­vi­val­dy­bė tu­ri tei­sę siū­ly­ti Sei­mui ar Vy­riau­sy­bei pa­siū­ly­mus dėl įsta­ty­mų ir nu­ta­ri­mų kei­ti­mų. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad įsta­ty­mų lei­dė­jai di­džią­ją da­lį sa­vo nu­ta­ri­mų tai­ko Vil­niui. Jei­gu nu­ta­ri­mas „vei­kia“ Vil­niu­je, tai dar ne­reiš­kia, kad jis veiks re­gio­nuo­se (pro­vin­ci­jo­se). Ne­re­tai yra ne­links­mai juo­kau­ja­ma – Vil­nius ir vi­sa li­ku­si Lie­tu­va. Taip pat rei­kia pa­mi­nė­ti, kad at­lie­kant įvai­rius skai­čia­vi­mus, vėl­gi yra re­mia­ma­si Vil­niaus mo­de­liu: sa­vu lai­ku, tai­kant įvai­rias me­to­di­kas, bu­vo nu­spręs­ta, kad Pak­ruo­jis nė­ra pro­ble­mi­nis ra­jo­nas, tuo tar­pu ap­lin­kui esan­tys ra­jo­nai bu­vo pri­pa­žin­ti pro­ble­mi­niais. Dėl šio spren­di­mo ra­jo­nas ne­te­ko mi­li­jo­ni­nių in­ves­ti­ci­jų, ku­rias bu­vo ga­li­ma skir­ti dau­gia­bu­čių re­no­va­ci­jai, vie­šų erd­vių su­tvar­ky­mui ir ki­toms reik­mėms. Re­gio­ni­nė po­li­ti­ka ir to­liau lie­ka tik kal­bo­mis ir pa­ža­dais.

Skau­di­na tai, kad vi­suo­ti­nis op­ti­mi­za­vi­mas ve­da prie re­gio­nų tuš­tė­ji­mo. Ma­žos vie­ti­nės įmo­nės nie­ka­da ne­kon­ku­ruos su di­de­lė­mis įmo­nė­mis. Vers­lo mag­na­tai jau yra pa­si­da­li­nę ma­žą Lie­tu­vos rin­ką, to­dėl kal­bė­ti apie smul­kaus vers­lo kon­ku­ren­ci­ją net ne­ver­ta. Pa­vy­du, kad Va­ka­rų Eu­ro­po­je sa­vi­val­dy­bės tu­ri dau­giau lais­vių, „lau­ki­nės“ kon­ku­ren­ci­jos lai­kų ten se­niai ne­bė­ra.

Taip pat ne­sup­ran­ta­ma, ko­dėl mū­sų ša­ly­je di­džiu­liais rei­ka­la­vi­mais ap­krau­na­mi vi­suo­me­ni­nin­kai, ku­rie tei­kia pro­jek­tus. Su­kur­ta daug tvar­kos ap­ra­šų, už­dė­ta daug sau­gik­lių, tad, no­rint pa­teik­ti pro­jek­tą, ku­rio ver­tė ke­li tūks­tan­čiai, ne­re­tai ten­ka su­rink­ti bei pa­teik­ti be­ga­lę įvai­rių ofi­cia­lių do­ku­men­tų.

Šią ka­den­ci­ją ieš­ko­ma ga­li­my­bių ra­jo­no gy­ven­vie­čių ap­švie­ti­mui, van­dent­var­kos tink­lų plėt­rai, rū­pi­na­si pės­čių­jų-dvi­ra­čių ta­kų tie­si­mu ir ke­lių mo­der­ni­za­vi­mu. La­bai svar­bu kur­ti nau­jas dar­bo vie­tas. Bū­ti­na at­si­gręž­ti į tas sri­tis, ku­rios se­niau ne­bu­vo to­kios svar­bios, rei­kia kuo efek­ty­viau iš­nau­do­ti ra­jo­no ypa­tu­mus. Vie­na iš to­kių sri­čių bū­tų tu­riz­mas. Pak­ruo­jo ra­jo­ne, sa­vi­tą is­to­ri­ją tu­rin­čia­me Šiau­rės Lie­tu­vos kraš­te, yra tik­rai ne­ma­žai įdo­mių ir lan­ky­ti­nų vie­tų. Jas pa­da­rius pa­trauk­lio­mis tu­ris­tams, bū­tų ga­li­ma pri­trauk­ti dau­giau lan­ky­to­jų, ku­rie nau­do­tų­si vie­ti­nių vers­li­nin­kų tei­kia­mo­mis pa­slau­go­mis. Ta­čiau net ir dėl to, jog esa­me to­liau nuo pa­grin­di­nių ke­lių, ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad šian­die­ni­nis žmo­gus yra smalsus ir sie­kian­tis kuo dau­giau pa­žin­ti ke­liau­da­mas, to­dėl tu­riz­mo plėt­ra yra vie­na iš prio­ri­te­ti­nių už­da­vi­nių.

Jau ne vie­ne­rius me­tus yra re­mia­mos ne­vy­riau­sy­bi­nės ir jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos. Džiu­gu ma­ty­ti, kad žmo­nių už­si­de­gi­mas, tei­kia­mi pro­jek­tai ir fi­nan­sa­vi­mas su­tei­kia ga­li­my­bių pa­si­mo­ky­ti, kaip rei­kia dirb­ti. Svars­to­ma, jog to­kioms or­ga­ni­za­ci­joms rei­kė­tų leis­ti at­lik­ti so­cia­li­nes ir ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas, taip bū­tų su­ku­ria­mos nau­jos dar­bo vie­tos. Sa­vi­val­dy­bei lik­tų tik kont­ro­lės funk­ci­ja.

Džiu­gu, kad sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jų ko­lek­ty­vas yra at­si­nau­ji­nęs jau­nais, ga­biais ir per­spek­ty­viais spe­cia­lis­tais. Iš to ma­ty­ti, kad Pak­ruo­jo ra­jo­ne yra pro­tin­gų ir darbš­čių žmo­nių, ku­rie no­ri dirb­ti ir kur­ti šei­mas bū­tent čia. Svar­biau­sia yra ne­bi­jo­ti ir ban­dy­ti da­ly­vau­ti kon­kur­suo­se, iš­si­lai­ky­ti bend­rų­jų ge­bė­ji­mų ir va­do­va­vi­mo tes­tus.

No­ri­si pa­drą­sin­ti vi­sus kraš­tie­čius – tik bend­ro­mis pa­stan­go­mis ne­lei­si­me Pak­ruo­jo ra­jo­nui, Lie­tu­vos ne­di­du­kei pro­vin­ci­jai, iš­nyk­ti. Tu­ri­me kuo di­džiuo­tis, tu­ri­me ką pa­ro­dy­ti, tu­ri­me ką sau­go­ti, dėl ko steng­tis dirb­ti ir ne­pra­ras­ti vil­ties gy­ven­ti ge­riau.

Užs. Nr. 354672