Nauji iššūkiai naujai Akmenės seniūnei

Kitą mėnesį 40 me­tų minėsianti L. Ul­mie­nė dar­bo biog­ra­fi­ją 2002 me­tais pra­dė­jo Šiau­lių mies­to ant­ra­ja­me po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te jau­nes­nią­ja ins­pek­to­re.

Po me­tų bai­gė ba­ka­lau­ro stu­di­jas Vil­niaus My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te, tę­sė kar­je­rą po­li­ci­jo­je, at­lik­da­ma iki­teis­mi­nius ty­ri­mus.

2008-ųjų va­sa­rą priim­ta į Klai­pė­dos po­li­ci­ją ty­rė­ja.

Tais pa­čiais me­tais pa­kei­tė dar vie­ną dar­bo­vie­tę – ta­po Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Ka­ri­nių jū­rų pa­jė­gų, dis­lo­kuo­tų Klai­pė­do­je, Il­ga­lai­kio pla­na­vi­mo ir in­teg­ra­ci­jos sky­riaus spe­cia­lis­te. Vie­na iš veik­los sri­čių bu­vo rū­pin­tis pa­jė­gų in­teg­ra­ci­jos į NA­TO klau­si­mais.

Po me­tų ta­po Ad­mi­nist­ra­ci­jos sky­riaus vir­ši­nin­ke, dir­bo ket­ve­rius me­tus.

Taip pat ket­ve­rius me­tus tru­ko dar­bas nuo 2013-ųjų su­grį­žus į po­li­ci­ją Klai­pė­do­je, ti­riant eko­no­mi­nius nu­si­kal­ti­mus, su­si­ju­sius su bu­hal­te­ri­ne veik­la, fi­nan­sų tvar­ky­mu.

2017 me­tų ru­de­nį įsi­dar­bi­no Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Tei­sės ir per­so­na­lo sky­riu­je.

Po me­tų ta­po ša­lies Užim­tu­mo tar­ny­bos klien­tų ap­tar­na­vi­mo de­par­ta­men­to Ak­me­nės sky­riaus vy­riau­sią­ja spe­cia­lis­te ir dir­bo iki su­grį­ži­mo į sa­vi­val­dą.

"Vi­sa­da ži­no­jau ir kiek bu­vo ga­li­my­bių, kiek tu­rė­jau ge­bė­ji­mų – sten­giau­si da­ry­ti kar­je­rą, – in­ter­viu "Šiau­lių kraš­tui" pa­brė­žė nau­jo­ji se­niū­nė. – Kai at­si­ra­do lais­va se­niū­no vie­ta, ap­si­spren­džiau. No­riu to­kį dar­bą dirb­ti. Yra ri­zi­kin­ga, ta­čiau ėmiau­si rim­to iš­šū­kio".

– Vi­sas ma­no pro­fe­si­nis gy­ve­ni­mas pa­rem­tas bend­ra­vi­mu su žmo­nė­mis be­tar­piš­kai. To trū­ko įsi­dar­bi­nus sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Tei­sės ir per­so­na­lo sky­riu­je. Trū­ko tie­sio­gi­nio pro­ble­mų spren­di­mo žmo­nėms, o te­ko dau­giau dar­bo su do­ku­men­tais, – re­dak­ci­jai sa­kė se­niū­nė.

– Ko­dėl at­si­sa­kė­te sta­tu­ti­nio pa­rei­gū­no duo­nos?

– Ga­liu at­sa­ky­ti rek­la­mos sa­ki­niu: "Ir nu­ti­ko gy­ve­ni­mas". Pa­kei­tė­me gy­ve­ni­mo vie­tą iš Klai­pė­dos į Ak­me­nę, iš kur ki­lęs ma­no vy­ras, kai išė­jau vai­ko au­gi­ni­mo ato­sto­gų. Na­tū­ra­lu, kad nau­jo­je vie­to­je pra­dė­jau ieš­ko­ti dar­bo pa­gal pro­fe­si­nę pa­tir­tį. Man bu­vo pa­sa­ky­ta, kad nė­ra lais­vų dar­bo vie­tų. Nė­ra tai nė­ra, o mo­kes­čius rei­kia mo­kė­ti kiek­vie­ną mė­ne­sį. In­ten­sy­viai ieš­ko­jau, kur sa­ve rea­li­zuo­ti. Pa­si­tai­kė įženg­ti į sa­vi­val­dą, nes ra­dau skel­bi­mą dėl ieš­ko­mo spe­cia­lis­to.

– Ak­me­nės se­niū­ną rin­ku­si kon­kur­so ko­mi­si­ja pa­tei­kė klau­si­mą: "Kuo Ak­me­nės mies­tui bus ypa­tin­gi 2020 me­tai".

– La­bai ge­rai at­si­me­nu. Dėl stre­so už­si­blo­ka­vau. Neat­sa­kiau. Bet juk su­ži­no­ti yra ge­riau vė­liau, ne­gu nie­ka­da. Taip, Ak­me­nė pa­skelb­ta ma­žą­ja kul­tū­ros sos­ti­ne.

– Ką dėl jos pa­da­ry­si­te?

– Jei at­vi­rai, da­bar neat­sa­ky­siu. Lau­kia di­de­li dar­bai, ku­rie nė­ra vien se­niū­nės, o ko­lek­ty­vi­nės pa­stan­gos.

– Ar ti­ki­tės, kad kul­tū­ros gy­ve­ni­mas Ak­me­nė­je ki­tą­met bus ypa­tin­ges­nis?

– Bet ko­kiu at­ve­ju tam su­da­ry­ta ga­li­my­bė. Ne tik mies­te­liui, bet ir vi­sam ra­jo­nui. Jau da­bar rei­kia daug dirb­ti. Ma­žų ma­žiau­siai bent dėl ra­jo­no įvaiz­džio, rek­la­mos ir vie­ti­nių gy­ven­to­jų pa­si­ten­ki­ni­mo tuo lau­kian­čiu gy­ve­ni­mu. Su gy­ven­to­jų bend­ruo­me­nės at­sto­vais, ku­rie reiš­kė ini­cia­ty­vą gau­ti kultūros sos­ti­nės sta­tu­są, tu­ri­me pa­si­rink­ti kryp­tį. Vis dėl­to su tuo su­si­ju­si veik­la yra tik prio­ri­te­tas, o vi­si ki­ti rei­ka­lai taip pat svar­būs. Rei­kės la­vi­ruo­ti.

– Ką pa­ju­to­te nau­jo dar­bo pra­džio­je?

– Pa­na­šu kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je – so­cia­liai rim­tų gru­pių bui­ties ir ki­ti gy­ve­ni­miš­ki klau­si­mai. Pa­čio­mis pir­mo­mis dar­bo die­no­mis pa­ju­tau lyg ne­si­bai­gian­čią vers­mę to­kių in­te­re­san­tų. Kiek­vie­nas atei­na su lū­kes­čiais, pa­gei­da­vi­mais, pre­ten­zi­jo­mis. Nes kur dau­giau ei­ti, jei ar­ti­miau­sias yra se­niū­nas, iš ku­rio ga­li ti­kė­tis pa­gal­bos. Dėl to se­niū­ni­ja yra pir­mo­sios du­rys, į ku­rias de­ra bels­tis.