Namuose – kitokie augintiniai

Namuose – kitokie augintiniai

Na­muo­se – ki­to­kie au­gin­ti­niai

Dei­vi­das Pi­ke­lis, Vil­niaus ko­le­gi­jo­je stu­di­juo­sian­tis ve­te­ri­na­ri­ją, do­mi­si ne au­to­mo­bi­liais, bet na­riuo­ta­ko­jais. Na­muo­se vai­ki­nas jau tre­jus me­tus ne tik au­gi­na, bet ir vei­sia vo­rus, skor­pio­nus bei pri­žiū­ri bla­kes, sko­lo­pend­rą, o atei­ty­je no­rė­tų įkur­ti na­riuo­ta­ko­jų par­duo­tu­vę.

Ais­tė GAD­LIAUS­KAI­TĖ

ais­te.g@skrastas.lt

Tik įė­jus į Dei­vi­do Pi­ke­lio kam­ba­rį žvilgs­nis krin­ta į tvar­kin­gai su­dė­lio­tas dė­žu­tes. Jų – ne vie­na, taip pat ant sta­lo sto­vi ke­li di­de­li te­ra­riu­mai.

Ap­link te­ra­riu­mus ir dė­žu­tes iš­ve­džio­ti lai­dai. Tai šil­dy­mo sis­te­ma. Te­ra­riu­mus rei­kia su­šil­dyti iki 30 laips­nių tem­pe­ra­tū­ros.

„Ka­dan­gi dau­gu­ma vo­rų yra ki­lę iš Bra­zi­li­jos, Mek­si­kos, Ko­lum­bi­jos, oro są­ly­gos tu­ri bū­ti pri­tai­ky­tos jiems“, – paaiš­ki­no vai­ki­nas.

La­biau­siai iš­si­ski­ria ap­ra­so­jęs te­ra­riu­mas, ku­ria­me ma­to­si iš gi­jų nu­megz­ti tu­ne­liai. Vie­na­me iš jų – pa­si­slė­pęs paukš­tė­das, pa­si­den­gęs ug­ni­nės spal­vos plau­ke­liais.

Dei­vi­das iši­ma vo­rą ir at­sar­giai lai­ko del­ne. Su­py­kęs jis ga­li įkąs­ti, o tai – lyg bi­tei įgė­lus.

Ki­tų Dei­vi­do au­gin­ti­nių vo­rų nuo­dai ga­li su­kel­ti rim­tes­nių ne­ga­la­vi­mų – vi­du­ria­vi­mą, py­ki­ni­mą.

Vo­rų vai­ki­nas nu­kenks­min­ti ne­no­ri:

„Kas bū­tų jei žmo­gui išo­pe­ruo­tų skran­dį? Jis ne­ga­luo­tų, gal ir mir­tų. Tas pa­ts prin­ci­pas ga­lio­ja ir vo­rams.“

Ma­žo­se dė­žu­tė­se tarp ko­ko­so dur­pių pa­si­slė­pę vo­riu­kai neat­ro­do to­kie pa­vo­jin­gi.

Jau­nik­liai ge­ro­kai ak­ty­ves­ni nei suau­gė­liai. „Jiems ir mais­to rei­kia dau­giau. Vo­riu­kus mai­ti­nu be­veik kiek­vie­ną die­ną, duo­du ta­ra­ko­nų, ler­vu­čių, svirp­lių. Suau­gu­sius vo­rus mai­ti­nu kar­tą per sa­vai­tę, kar­tais duo­du su­me­džio­ti ko­kį pe­liu­ką.“

Plas­ti­ki­niuo­se na­me­liuo­se yra ir skor­pio­nų. Šiuos na­riuo­ta­ko­jus vai­ki­nas nu­spren­dė au­gin­ti ne sa­vo no­ru.

„Pa­me­nu, kaž­kas pa­pra­šė, kad už­sa­ky­čiau ir par­duo­čiau skor­pio­ną, bet už­sa­ky­mo taip ir ne­pa­siė­mė. Kur dė­sie­si, pa­si­li­kau sau. Ir la­bai pa­ti­ko – su­ža­vė­jo sa­vo jud­ru­mu, o ir pri­žiū­rė­ti ne­su­dė­tin­ga“, – mai­tin­da­mas skor­pio­ną pa­sa­ko­jo vai­ki­nas.

Vai­ki­nas no­rė­jo au­gin­ti ka­tę ar­ba šu­nį, bet bu­te lai­ky­ti to­kį au­gin­ti­nį nė­ra pa­to­gu. „Nusp­ren­džiau, kad no­riu ko nors eg­zo­tiš­ko. Pa­sa­kiau tė­vams, kad pirk­siu vo­rą, bet jie ne­su­ti­ko. Ta­čiau vis tiek pa­slap­čio­mis jį nu­si­pir­kau ir au­gi­nau. Prieš gim­ta­die­nį pa­sa­kiau ma­mai, kad tu­riu vo­rą ir no­riu dar vie­no.“

Ste­bi­me ma­žus, cen­to dy­džio skor­pio­nus. Pa­si­ro­do, Dei­vi­das ne tik per­ka na­ria­ta­ko­jus, bet ir vei­sia.

„Tai pa­kan­ka­mai su­dė­tin­gas pro­ce­sas. Ka­dan­gi skor­pio­nai gy­va­ve­džiai, pa­te­lės iš kar­to at­si­ve­da gy­vus jau­nik­lius ir juos sau­go ant sa­vo nu­ga­ros. Kai jau­nik­liai pa­si­da­ro sa­va­ran­kiš­ki, nu­li­pa nuo ma­mos. Tik ta­da ga­liu juos paim­ti ir au­gin­ti“, – aiš­ki­no vai­ki­nas.

Vo­rų pa­te­lės mez­ga ko­ko­ną ir ja­me au­gi­na jau­nik­lius. Kar­tais juos sau­go sa­vo nas­ruo­se, bet daž­niau­siai pa­sle­pia te­ra­riu­mo kam­pu­ty­je. „Ta­da sten­giuo­si paim­ti ko­ko­ną ir įdė­ti į in­ku­ba­to­rių. Pa­te­lės la­bai ne­si­ner­vi­na, jei pai­mu jos jau­nik­lius, ka­dan­gi vo­rai tu­ri vie­na­die­nę at­min­tį.“

Dei­vi­dui ne tik pa­tin­ka ste­bė­ti, kaip vo­rai mez­ga tink­lus, ne­ria­si iš sa­vo šar­vo, bet ir kaip me­džio­ja.

„Įlei­džiu kiek­vie­nam vo­rui ar skor­pio­nui po ta­ra­ko­ną ir ste­biu, kas bus. Kar­tais au­gin­ti­niai ne­puo­la sa­vo au­kos ir ją su­me­džio­ja tik po tam tik­ro lai­ko. Bet daž­niau­siai pa­gau­na gro­bį, su­lei­džia nuo­dus, pa­ra­ly­žiuo­ja jį ir pa­si­sa­vi­na me­džia­gas, ku­rių jam rei­kia“, – me­džiok­lės de­ta­les api­bū­di­na vai­ki­nas.

Dei­vi­das pla­nuo­ja įsi­gy­ti ki­tų rū­šių na­riuo­ta­ko­jų. Sva­jo­ja ati­da­ry­ti par­duo­tu­vę:

„Ban­dy­čiau žmo­nėms at­skleis­ti na­riuo­ta­ko­jų ge­rą­sias sa­vy­bes, su­teik­čiau in­for­ma­ci­jos apie kiek­vie­ną na­riuo­ta­ko­jį ir taip pa­ro­dy­čiau, kad jų bi­jo­ti ne­ver­ta.“

Dei­vi­do PI­KE­LIO nuo­tr.

Dei­vi­das Pi­ke­lis au­gi­na apie 60 na­riuo­ta­ko­jų, ta­čiau to ne­ga­na. „Yra daug įvai­rių paukš­tė­dų, vo­rų, skor­pio­nų, sko­lo­pend­rų rū­šių, ku­rias no­rė­čiau įtrauk­ti į sa­vo as­me­ni­nę ko­lek­ci­ją“, – pa­sa­ko­jo vai­ki­nas.

Skor­pio­nas, pa­ga­vęs ta­ra­ko­ną, ban­do pie­tau­ti.

Bla­kės – gra­žios, ta­čiau sklei­džia ne­ge­rą kva­pą. taip jos ap­si­sau­go nuo prie­šų.

Kai ku­rios vo­rų pa­te­lės ga­li iš­gy­ven­ti apie 20 me­tų, pa­ti­nė­liai – apie 4 – 6 me­tus.