Naujausios
Mokytojos ėmėsi dingusio Pakruojo paieškų
Pakruojo „Žemynos“ pagrindinės mokyklos mokytojos Liongina Kanapickienė ir Vida Kleinotaitė be savo tiesioginio darbo ėmėsi dar kraštotyrininkių veiklos. Rajono centre nėra muziejaus, todėl jos sumanė surinkti istorinę medžiagą apie dingusį Pakruojį.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Pradžia – nuo pastatų
Lietuvių kalbos mokytoja Liongina Kanapickienė ir istorikė Vida Kleinotaitė ėmusios rinkti istorinę medžiagą apie Pakruojo praeitį, nesitikėjo, kad tiek daug įdomybių joms pavyks atskleisti.
Pirmiausia pedagogės pradėjo domėtis senaisiais miesto pastatais. Iš redakcijos kolegijos nario, mokytojo Zenono Gegecko gavo 1935 metų Pakruojo miestelio neterminės nuomos teisėmis valdomų žemės sklypų apmatavimo plano kopiją.
Šiame plane nurodoma, kad tuo metu Pakruojo plotas buvo penkiolika hektarų ir 1834 kvadratiniai metrai. Šį planą sudarė tuometinio Žemės tvarkymo departamento matininkas Bronislavas Venclovas. Plane nurodoma, jog Pakruojo miestelyje tada buvo 168 gyventojų sklypai.
Mokytojos ėmė ieškoti garbaus amžiaus pakruojiečių, galinčių papasakoti apie prieškario Pakruojį, gyventojus, tradicijas.
Mokytojai Lionginai buvo svarbu filmuotoje medžiagoje užfiksuoti ne tik ką iš senovės Pakruojo prisimena žmonės, bet ir kaip kalba, kokia jų senoji pakruojietiška tarmė.
Mokytoja Vida šypsosi: „O man svarbu įvykiai, skirtingų tautų gyventojai, jų likimai“.
Bandydamos išsiaiškinti senųjų pastatų savininkus, nuomininkus ar statytojus, pedagogės priartėjo ir prie juose gyvenusių ar savo verslą miestelyje turėjusių žmonių likimų. Dauguma jų buvo žydų tautybės.
Į pagalbą – internetas
Istorinėse paieškose neapsiėjo be interneto. Čia viename anglų kalba skelbiamame tinklaraštyje aptiko vos ne didžiąją dalį jas dominusios medžiagos.
Paaiškėjo, kad žydų tautybės žmonės, pajutę galimą grėsmę, dar gerokai iki nacių siautėjimo Lietuvoje ir žinodami, kas vyksta Vakarų Europoje, išvyko iš Pakruojo.
Mokytojos sako, jog joms susidaro įspūdis, kad minėtą tinklalapį pildo ir buvusių Pakruojo žydų palikuonys, aprašydami savo tėvų ir senelių šeimas, likimus, iliustruodami savo pasakojimus senomis nuotraukomis ir dabartinėmis, darytomis jau pastaraisiais dešimtmečiais lankantis Pakruojyje.
„Šie pasakojimai ir nuotraukos padeda patikslinti pakruojiečių prisiminimus, kurie daugeliu atvejų atrodo skirtingi“, – sako L. Kanapickienė.
Jos mintį pratęsia V. Kleinotaitė: „Bet mes nesistengiame nieko keisti, taisyti, nes miestelio praeitis yra tokia, kokią prisimena žmonės“.
Sumanytą didžiulį darbą mokytojos neketina baigti. „Mes pradėjome dingusio Pakruojo paieškas, o kažkas galbūt tą darbą tęs ir po mūsų. – šypsosi pedagogės. – Dingęs Pakruojis – tai visa tai, ko šiandien išėję į gatvę nebematome, o jei ir matome (kad ir išlikusius pastatus), nieko nežinome, ką jie byloja apie praeitį“.
Kitas etapas – kapinės
Moksleivių rudens atostogų metu, kai mokytojai laisvesni nuo pamokų, mokytojos Vida ir Liongina rengiasi į tolimesnes dingusio Pakruojo paieškas.
Pedagogės ketina pereiti senąsias miestelio kapines ir jose surasti, užfiksuoti visas senąsias kapavietes, čia palaidotųjų pavardes.
Tie žmonės – irgi miestelio praeitis, sako pedagogės prisiminusios barono fon Ropo, buvusio Pakruojo dvaro savininko, giminės benykstančią kapavietę.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad Pakruojo miestelis ir prasidėjo nuo dvaro atsiradimo.
„Kuo toliau gilinamės į praeitį, tuo daugiau medžiagos. Viena – ją surinkti, kita – ją susisteminti, suprantamai ir įdomiai pateikti“, – sako V. Kleinotaitė, spėjanti, jog be šį darbą išmanančių pagalbos gali ir neapsieiti.
Pedagogių planuose – paieškoti su Pakruojo praeitimi susijusių dokumentų Šiaulių archyve, „Aušros“ muziejuje. Ir šiam sumanymui pedagogės pasiryžusios aukoti savo laisvalaikį, lėšas, nes paramos tam niekur neieško.
„Nors jau antri metai, kaip renkame medžiagą, bet vis dar atrodo – pradžių pradžia“, – sako V. Kleinotaitė supratusi, kokio didžiulio su kolege darbo ėmėsi.
Medžiagą pildys ir publikacijos
Mokytojos turimą medžiagą apie dingusį Pakruojį papildė ir „Pakruojo krašto“ publikacijomis.
Pedagoges džiugina žinia, jog po šių publikacijų į redakciją kreipėsi skaitytojai, kad pasidalytų savo atsiminimais apie praeities Pakruojį, čia gyvenusius žmones.
Tokio skaitytojų dėmesio ir aktyvumo sulaukusi redakcija, kviečia savo skaitytojus tapti šių pedagogių kraštotyrinio darbo talkininkais: Siųsti ar pranešti redakcijai apie jūsų namuose esamas senas nuotraukas, kuriose užfiksuoti Pakruojo ir kitos rajono vietovės, žmonės, įvykiai ar kasdienybė.
Redakcija nuotraukas publikuos rubrikoje „Pakruojo kraštas – senose nuotraukose“. Žinoma, būtų naudinga ir įdomu, jei nuotraukų pateikėjai galėtų papasakoti, kas nufotografuota, kada, gal net ir nuotraukos autorių – juk beveik kiekviename miestelyje gyveno fotografas.
Šių nuotraukų kopijos papildytų mokytojų sunkiai ir atkakliai renkamą istorinę mokomąją medžiagą, o jų originalai būtų grąžinti juos pateikusiajam. Taip prie dingusio Pakruojo paieškų galėtų jaustis prisidėjęs kiekvienas, bent suteikęs informacijos apie senolį, galintį pasidalinti savo prisiminimais.
Šiai idėjai pritaria mokytojos ir tiki, jog bendromis pastangomis pavyktų nuveikti daugiau.
Autorės nuotr.
KRAŠTOTYRA: Mokytojos (iš kairės) Liongina Kanapickienė ir Vida Kleinotaitė ėmėsi įdomios ir prasmingos kraštotyrinės veiklos, mokomajai metodinei medžiagai „Dingęs Pakruojis“ rengti.
PLANAS: Dingęs Pakruojis – 1935 metų miestelio sklypų plane.