Naujausios
Mokyklos direktorius pamėgo bites
Kolainių pagrindinės mokyklos direktorius Gintaras Baškys, ardantis tarybiniam ūkiui, gavo dalį bityno. Iki tol nieko bendro su bitėmis neturėjęs pedagogas, pamėgo naująjį amatą. Be to, kaimo pedagogų šeima laiko gyvulių ir turi 28 hektarus žemės. Tai padeda normaliai gyventi.
Regina MUSNECKIENĖ
Trys šimtai litrų medaus
Šiemet mokyklos direktoriumi dirbančio Gintaro ir jo tėvo Adomo Baškių bitės prinešė apie tris šimtus litrų medaus. Kai kurie bitininkai dejuoja, kad šiemet buvo prastas medunešis. Tačiau Baškiai tvirtina to nepajutę. Medaus iškuopę panašų kiekį kaip ir kitomis vasaromis.
Medų Baškiai ima tik vieną kartą per metus — rugpjūčio pabaigoje. Ką bitelės prisineša vėliau, palieka joms žiemai.
„Sau pasiliekame taip vadinamą bitininkų bankerį medaus, apie trisdešimt litrų. Kitas iškeliauja į Klaipėdą. Turime nuolatinius klientus, kurie medų iš mūsų ima kasmet,“ — pasakoja Gintaras.
Šiuo metu vienuose namuose Girnikų kaime gyvenančių Baškių bityne trisdešimt bičių šeimų. Jas laiko netoli Junkilų esančioje Adomo Baškio tėviškėje. Sode, tarp obelų, išrikiuoti aviliai. Bitelėms labai patogu pavasarį, kai obelys žydi. Nereikia toli ieškoti nektaro. Be to, ir spiečiai neišlekia svetur. Susispiečia čia pat, obelyse. Tačiau rudenį į avilių stogus bumsintys obuoliai šiek tiek drumsčia bičių ramybę.
Bites Baškiai gavo, kai ardėsi ūkis. Ūkio bitininkais dirbo geri pažįstami Freimontai. Jie norėjo į geras rankas atiduoti bites. Pasiūlė Baškiams. Perkėlė į jų valdas dalį avilių ir visą vasarą mokė bitininkauti. Ir nesigaili, išmokę bitininkystės. Aštuoniasdešimties sulaukęs Adomas Baškys dar paremontuoja avilius. Sūnus Gintaras pasirūpina kitais dalykais. Jis sako, jog į bitininkystės paslaptis reikia gilintis visą gyvenimą. Nelaiko savęs viską žinančiu. Tačiau pradžiamokslį jau neblogai išmanąs.
Šaldiklyje netrūksta sviesto ir mėsos
Kaime gyvenanti pedagogų Vilmos ir Gintaro Baškių šeima neatsisakė žemės ir gyvulių, kaip daugelis kaimo inteligentų, darbą turinčių žmonių ar iš viso nieko nedirbančių.
Pradėję nuo kelių hektarų, po truputį supirko giminaičių parduodamus sklypus. Dabar turi 28 hektarus. Gintaras Baškys sako, jog tiek žemės užtenka savo poreikiams. Dalis plotų paliekama pievoms, dalis užsėjama javais, kad gyvuliams užtektų pašaro, dalis daržovėmis.
„Laikome karvę, — pasakoja mokyklos direktorius. — Vasarą, kai primilžiai geri, žmona sumuša sviesto. Prisidedame į šaldiklį — užtenka visai žiemai. Beveik nereikia pirkti ir mėsos. Laikome kiaulių, auginame veršelius, kuriuos atsiveda karvė.
Žinoma, ūkio darbus tenka derinti prie tiesioginių pareigų. Kartais išsiskiria mūsų ir tėvukų požiūris. Suplanuoji bites maitinti tą popietę, žiūrėk ilgiau užtrunki mokykloje, ūkio darbus tenka atidėti kitai dienai. O tėvukai jau nerimauja. Nori viską atlikti kuo greičiau, taip, kaip suplanuota. Mes į ūkį žiūrime lengviau — negali padaryti šiandien, padarysi kada galėsi.„
Darbštumas ir ištikimybė — Baškių giminės bruožas
Užvenčio seniūnijoje, o ypač apie Junkilus, labai daug Baškių. Praėjusią vasarą Užvenčio malūne buvo surengtas Baškių susitikimas. Paaiškėjo, jog vyriausiam Baškiui 95 metai, jauniausiam — 9 mėnesiai.
Iš Junkilų kilę abu Gintaro tėvai. Gintaro mama Baškytė, tėvas Baškys, nors buvo visai ne giminės. Klebonas nenorėjęs tuokti, kol neįrodė, kad tikrai ne giminės.
Giminės ar ne, tačiau Baškiai, pasak Gintaro, turi keletą bendrų bruožų. Jie — labai darbštūs — nesikrato bet kokio darbo. Ir ištikimi. Jeigu jau susituokė, tai ir išgyvens visą amžių.
Ištikimybę žemei ir kaimui jau įrodė vienas Vilmos ir Gintaro sūnus. Nesiekė aukštųjų mokslų. Baigė profesinę mokyklą ir liko kaime — tėvų ir senelių ūkyje. Dabar jis čia pagrindinis mechanizatorius, remontininkas, inžinierius.
MEDUS: Kolainių pagrindinės mokyklos direktorius Gintaras Baškys dažną pavakarę atvažiuoja į bityną, įkurdintą senelių Baškių sodybvietėje. Medaus netrūksta dviem Baškių šeimoms, susirgusiems kaimynams ir giminaičiams. Didžiąją dalį išsiveža pažįstami klaipėdiečiai.
Autorės nuotr.