Naujausios
Miškininko vaikystę primins ąžuoliukas
Miškininkas, miško genetikas ir selekcininkas Julius Danusevičius jo vaikystę menančioje Juozapavoje (Šiaulių rajonas) pasodino raudonąjį ąžuoliuką. Jis primins ir netoliese esantį Paežerių dvarą, kuriame prieškariu dirbo jo tėvas.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Bibliotekai atvežė savo knygų
Kaune gyvenantis Julius Danusevičius, iš Botanikos sodo gavęs raudonojo ąžuolo sėklų, jas pasodino plastmasiniame vazone, nuėmęs jo dugną, kad augalas liestųsi su žeme. Vazoną įkasė savo sode ir visą vasarą laistė, kad susiformuotų kuokštinės šaknys.
Pasak J. Danusevičiaus, šis medelis – raudonasis ąžuoliukas, anksčiau vadintas šiauriuoju kanadiniu. Jo lapai vasarą pažaliuoja, o rudenį tampa raudoni.
Dabar jis pavasarį jau sulapos jo gimtinėje.
J. Danusevičius atvežė ir savo leidinių. Tarp jų – monografijos „Pušies selekcija Lietuvoje“, „Retos medžių rūšys Lietuvos miškuose“, kitos knygos, savų knygų, straipsnių, dalyvavimo simpoziumuose bibliografinė rodyklė.
Šiuos leidinius J. Danusevičius ketino nuvežti į Dirvonėnų, esančių kitapus Nelindos ežero, biblioteką, bet ši jo viešnagės dieną nedirbo. Todėl juos perdavė savo giminaičiui Vladui Sutkui, ne tik šiame krašte žinomam medžio drožėjui. Jis miškininko dovaną perduos bibliotekai.
Tėvas dirbo pas dvarininką
J. Danusevičius, gimęs 1931 metais, sako, kad jį traukia gimtasis kraštas, nors jų gryčios seniai nebėra – nugriovė melioratoriai.
Jis gerai prisimena netoli gimtosios Juozapavos esančio Paežerių dvaro savininką Zigmantą Nagurskį, jam į namus atnešdavusį popieriuje kruopščiai suvyniotą litą. Mat tėvas Adomas Danusevičius pas šį poną tarnavo ūkvedžiu.
Jo pareiga buvo ir priimti svečius.
Svečią A. Danusevičius sutikdavo. Jam išlipus iš karietos, arklininkas išvažiuodavo į kiemą, iškinkydavo arklį. O ūkvedys ponus vesdavo į „kredencą“ – patalpą, kurioje atvykusieji galėdavo susitvarkyti po kelionės. Ponai Nagurskiai kitame kambaryje laukdavo svečių.
Pasak J. Danusevičiaus, kai visi suvažiuodavo, tėvą kviesdavo prie stalo. Jis turėdavo visus vaišinti. Tėvas Juliui pasakojęs, kad jo mama niekada nebuvo kviečiama prie ponų stalo.
Dvarininkas Z. Nagurskis paties užaugintą Adomą dešimt metų buvo ištrėmęs, nes jis, grįžęs iš kariuomenės, įsimylėjo ir Šaukėnuose (dabar Kelmės rajonas) vedė dvaro kambarių tvarkytoją. Nors ponas jau buvo parinkęs jam žmoną – našlę Ketūnų dvarininkę.
Adomas dešimtmetį klajojo, dirbdamas pas kitus dvarininkus, kol grįžo pas Nagurskius.
Z. Nagurskiui 1938 metais mirus, A. Danusevičius rūpinosi Juozapavos kapinėse rūsį išmūryti. Dvarininko našlė tada žadėjo: „Adomai, čia ir tau vieta bus“.
Grėsė tremtis
Antrojo pasaulinio karo metais A. Danusevičių į Lapkasius pasikvietė Liudvikas Silvestravičius jo dvarą tvarkyti.
Kai rusai užėjo, jis išvežė Nagurskienę su vaikais. Į Sibirą būtų buvę išvežti ir Danusevičiai, bet šeimos galvai pavyko sumėtyti pėdas.
Ir J. Danusevičiui sovietinis saugumas ne kartą priminė tėvą. „Į politiką nesikišome, mišką auginome, tai neprisikabino“, – mena ne vieną gyvenimo dešimtmetį miško medžių genetikai, selekcijai ir miško sėklininkystei paskyręs kraštietis.
Autoriaus nuotr.
PRISIMINIMAS: Juliui Danusevičiui (dešinėje) pasodinti ąžuoliuką padeda dirvonėniškis Vladas Sutkus.