Naujausios
Menininkų globėjas – latvis iš Lašmenpamūšio
Tarpukario metais Pakruojo krašte Lašmen Pamūšio dvaras ir jo savininkas latvis vertėjas Borisas Melngailis traukė daugelį to meto menininkų. Čia pailsėti, pasisemti minčių ir įkvėpimo rinkdavosi Kauno kūrybinė inteligentija.
Genė JUODYTĖ
Vietiniai vadina Lašpamūšiu
Sovietmečio statybų į patį kaimo pakraštį nustumtą dvarelį retai kas beprisimena, žino jo praeitį. O ir vietovės pavadinimas keitėsi.
Įsikūręs prie Mūšos ir Lašmenos upių santakos, dvarelis ir kaimas nuo šių vardų gavo pavadinimą. Tik čionykščiai nuo seno tą vietą vadina Lašpamūšiu. Gal, kad taip trumpiau, ištarti paprasčiau. O praėjusio šimtmečio pradžioje dvarelis ir vietovė vadinta Lašmen Pamūšiu, dabar – Lašmenpamūšiu.
Dvaras nėra senas, jis galėjo būti įkurtas 18 a. pabaigoje (nepatvirtintais duomenimis, rūmai statyti 1786 m.). Daugiausia žinių apie dvarą suteikia 1929 metų Lašmenpamūšio dvaro žemės parceliacijos planas, sudarytas matininko Stepono Bartkaus. Jame pažymėti dvaro rūmai – medinis stačiakampio formos pastatas ir dešimt ūkinių pastatų, iš kurių vienas mūrinis.
Vadinamuosius rūmus supo gana nemažas parkas, šalia buvo tvenkinys. Savo forma rūmai priminė „U“ raidę, kurią išryškino prie abiejų jų pusių prisišlieję fligeliai. Pastato būta nemažo, nes tik pusę jo – vadinamąjį dešinįjį sparną sudarė svetainė (salonas), valgomasis, biblioteka ir apie 10 miegamųjų kambarių.
Žinoma, kad 19 a. pirmojoje pusėje dvaras priklausė Daunoravičiams. 19 a. pabaigoje ar 20 a. pradžioje Lašmenpamūšio dvarą nupirko ar užkurystės būdu įsigijo Boriso Melngailio tėvas, žymaus latvių kompozitoriaus Emilio Melngailio (1874–1954) brolis. Motina – daili ir įspūdinga moteris, buvo baltų baronaitė Vilhelmina Neirandaitė.
„Aš gimiau Lietuvoj“
Šiame dvare 1904 metų liepos 30-ąją margą pasaulį išvydo Borisas Melngailis. Savo kilme Borisas buvo latvis. Latviška – ir jo pavardė.
Ryšių su Latvija ir čia gyvenusiais giminaičiais Melngailiai nepalaikė. Nepuoselėjo jų ir motina – vokiečių kraujo ir kultūros moteris. Oficiali namų kalba buvo vokiečių. Bet vaikai mokėsi net keturių kalbų – vokiečių, rusų, latvių ir lietuvių.
Borisas save laikė lietuviu. Jis sakydavo: „Aš gimiau ir augau Lietuvoj. Ir visa tai, kas yra gražu ir miela žmogaus gyvenime, patyriau šiame krašte. Antra vertus, o koks skirtumas tarp latvio ir lietuvio? Beveik ta pati žemė, beveik ta pati kalba ir tikrai ta pati istorinė lemtis...“
Mokėsi vokiečių gimnazijoje Jelgavoje. Baigęs ją, 1922 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno tėvų ūkyje. Nors ir nebuvo linkęs prie žemės, tapti dvaro įpėdiniu neatsisakė. Mirus tėvui, kartu su motina paveldėjo Lašmenpamūšio dvarą. Motina antrąkart ištekėjo už Maneko, Lietuvon atklydusio iš Lenkijos ar Čekijos.
Kol buvo gyvas patėvis, Borisas į ūkio reikalus beveik nesikišo. Savo žinioje turėjo visą dešinįjį dvaro sparną ir tenai gyveno taip, kaip pats norėjo. Iš dėdės latvių kompozitoriaus buvo paveldėjęs poetišką sielą. Ji ir atvedė B. Melngailį į literatūrinę veiklą.
Poetas ir keturvėjininkų „žvalgybininkas“
Paveldėjęs iš tėvų dvarą, B. Melngailis šmaikštuolio Kazio Binkio buvo pramintas žurnalo „Keturi vėjai“ „žvalgybos“ viršininku.
Mokėdamas užsienio kalbų, Borisas galėjo operatyviai susipažinti pats ir kitus supažindinti su Vakarų moderniosios literatūros naujienomis. Jis vertė į latvių kalbą lietuvių poetų kūrybą, o į lietuvių kalbą – latvių, vokiečių, prancūzų poeziją, J. Rainio, G. Lesingo dramas.
B.Melngailis buvo periodikos poetas. Savo eiles publikavo lietuvių ir latvių žurnaluose, bet atskiru leidiniu jų taip ir neišleido. Nepateko jo kūryba ir į literatūros metraščius ar poezijos antologijas. Dėl to Melngailis nesielvartavo, sakydavo: „Gyvenimui įprasminti užtenka parašyti vieną gerą eilėraštį“.
Rašyti eiles B.Melngailis pradėjo vokiečių kalba. Pats savo ankstyvos jaunystės laikų poezijos nemėgo. Bandė eiliuoti ir rusų kalba. Deja, tai darė neilgai. Kiek ilgesnį laikotarpį tęsėsi Boriso Melngailio poetinė kūryba latvių kalba.
Pradėjęs bendrauti su lietuvių rašytojais, gilinosi į lietuvių kalbos subtilybes. Amžininkų tvirtinimu, lietuvių kalbą jis pakankamai gerai mokėjo, juto kalbos pulsą ir muzikalumą, todėl ji kurti lietuviškai lyg ir nesudarė kliūčių.
Anot poeto Stasio Santvaro, Boriso Melngailio amžininko ir gero bičiulio, „tai buvo talentingas žmogus, neabejotinai turėjęs poetinės kūrybos dovaną. Kaip poetas nutilo per anksti. Nesvarbu nūdien kam – latviams ar mums, tačiau yra gyvas nuostolis tas visom spalvom nepasireiškęs Boriso poetinis talentas“.
Menininkų globėjas
Dalyvaudamas „Keturių vėjų“ sąjūdyje, Melngailis susipažino su Kauno menininkais. O susipažinti su Melngailiu norinčiųjų netrūko. Jis mokėjo atkreipti nepažįstamų žmonių dėmesį savo išvaizda, kuri buvo kažkuo panaši į kunigo, sužavėti artistiška kalbėjimo maniera, papirkti dovanomis. Jomis mėgdavo apipilti ir esant progai, ir be progos.
Vinco Mykolaičio-Putino sesuo M. Slavėnienė prisimena: „Melngailis, lankydamasis pas mus Kaune, visada lauktuvių atnešdavo brangių užsieninių gėrimų, užsieninių vaisių. Iš jo pirmo paragavau persikų“. Prabangios vaišės svečiams buvo rengiamos ir Lašmenpamūšyje.
1923 – 1931 metų vasaromis Melngailis kviesdavosi iš Kauno rašytojus, aktorius, žurnalistus, dailinininkus. Čia svečiavosi dauguma to meto menininkų. "Būdavo viena partija išvažiuoja, kita atvažiuoja ir taip visą vasarą. Patys pirmieji svetingų rūmų svečiai buvo Kazys Binkis, Antanas Rimydis, Juozas Tysliava, Stasys Santvaras. Vėliau prisijungė Liudas Gira, Mykolas Vaitkus, Justas Paleckis, Petras Vaičiūnas, Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Kazys Šimonis", – savo prisiminimuose rašė M.Slavėnienė.
Kalbama, kad K.Šimonis buvo išdekoravęs dvaro kambarius. Vincas Mykolaitis-Putinas Lašmenpamūšyje dažnesnis svečias pasidarė, kai B. Melngailis vedė Rožę Morkelytę, rašytojo bičiulio, Kauno dvasinės seminarijos profesoriaus Morkaus Morkelio seserį.
„Jei netiki mano meile“...
Pas B. Melngailį užsukdavo ir kraštietis rašytojas Juozas Paukštelis, grįždamas į gimtuosius Titonius ar viešėdamas juose. Titonius ir Lašmenpamūšį skyrė vos keli kilometrai. Savo atsiminimuose Paukštelis rašė:
„[...] Vieną gražią vasaros popietę nueinu pas Melingailį. Sėlinu eglių alėja, ogi žiūriu – už eglės su popieriuku rankoje Salomėja bestovinti. Pamačiusi mane, krūptelėjo, popieriuką delne sugniaužė.
– Paukščiukas... Iš kur tu čia dabar atskridai?
– Aš tai aš – čia mano tėviškė visai arti, bet iš kur tu?
– Nagi Melngailis užsipuolė: atvažiuok, atvažiuok... Bet jau nusibodo – reiks važiuoti namo.
Salomėja ir tąkart man buvo nuoširdi, atvira. Pamažu žingsniuodami parko alėja, mudu išsišnekėjome apie literatūrą, apie ateities planus. Ji skundėsi, kad pas mus taip siaura, tvanku, kad daug kas jai nebepatinką.
– Aš dar padarysiu vieną netikėtumą, – mįslingai tarė. – Pamatysi, nustebsite visi...
– Kokį? Nejaugi vėl naują poezijos rinkinį išleisi?
– Ne ... nesakysiu. Tesužinosite, kai bus padaryta.
[...] Nuėjome į vidų – pilna svečių, ir šiokių, ir tokių. Bet Salomėja nebuvo linksma...
Vėliau Melngailis man pasakojo, kad Salomėja, tada pas jį viešėdama, parašiusi savo gražiausią eilėraštį „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“. Nežinau, ar tai tiesa – Melngailis visada mėgdavo padidinti, pasigirti. Bet, prisiminęs tą popieriuką, kurį ji tada delne sugniaužusi laikė ir man neparodė, aš pagalvojau: o gal ji tą eilėraštį ir kūrė?“
Yra Salomėjos Nėries raštuose tokio turinio laiškas, rašytas 1931 m. vasarą iš Lašmenpamūšio, poetui Antanui Venclovai:
„Gyvenu kaime, toli nuo Kauno. [...] Dabar verčiau vieną knygą „Naujam žodžiui“. Kai išversiu, atvažiuosiu į Kauną. O tai bus už kokių trejų savaičių. Mano adresas: Linkuvos pašt., Lašmen Pamūšio dv., man.“
Laiškas tik patvirtina faktą, kad Salomėja Nėris čia ne tik lankėsi, bet ir buvojo ilgesnį laiką. Panašu, kad tarp jausmingosios poetės ir Melngailio buvo užsimezgusi ir gilesnė draugystė.
Rašytojo Vinco Mykolaičio – Putino sesuo M. Slavėnienė yra teigusi, kad kartą Salomėja Nėris, viešėdama Lašmenpamūšyje, Melngailiui yra bravūriškai pasakiusi: „Jei netiki mano meile, pastatyk mane prie sienos ir sušaudyk“.
Melngailio bohema: įsivaizduojama ir tikroji
Lašmenpamūšis tapo Kauno menininkų traukos centru. Protarpiais čia viešėdavo tik vienas kitas atvykėlis, o kartais rūmai nuo svečių ūždavo kaip bičių avilys.
Ne paslaptis, kad susirinkę menininkai mėgdavo ir paulioti. Pasakojama, kad kartą poetas K. Binkis, padauginęs alkoholio, paleido stikliuką į valgomojo krištolinį sietyną. O sietyno būta brangaus. Žinant karštą Binkio būdą, nustebti nevertėtų.
Apie Lašmenpamūšį Binkis buvo sukūręs ne vieną nešvankų ketureilį. Galbūt tai ir davė peno įvairiausiom apkalbom, kartais ir gan negražiom, apie vaišingąjį Melngailį ir jo svečius. O tos kalbos sklido plačiai. Tik vargu, ar jose buvo daug tiesos.
Biblioteka – svečių susibūrimo vieta
Ne vieną menininką į Lašmenpamūšį atvedė noras pamatyti Melngailio biblioteką. Ji nebuvo iš pačių didžiųjų, bet joje buvo nemažai grožinės literatūros vokiečių, lenkų, rusų, prancūzų, latvių ir lietuvių kalbomis.
Tuo metu carinės Rusijos knyginis palikimas Kaune buvo skurdus, todėl Melngailio biblioteka čia atklydusiems svečiams buvo tikras lobis. Todėl nenuostabu, kad ne vienas, pravėręs Lašmenpamūšio bibliotekos duris ryte, čia prabūdavo iki pat paryčių. Biblioteka, o ne svetainė buvo pagrindinė svečių susibūrimo vieta. Ne kartą dvare buvojęs Stasys Santvaras prisimena:
„Papietavę, kur nors pamūšy ar laukuose pasibastę, susirinkdavom į Lašmenpamūšio biblioteką, į Melngailio įvairiausių interesų buveinę. Čia patogiai įsitaisę, kartais mėgindavom ir į aukštus kalnus kopti. Simbolizmas, ekspresionizmas, futurizmas, impresionizmas, aplamai meno samprata ir filosofija sudarydavo tų pokalbių aukštumas.
[...] Biblioteka buvo mūsų pokalbių, „simpoziumų“, literatūros skaitymo ir nagrinėjimo vieta. Būdavo valandų, kada sėdėdavom įsikniaubę į knygas, tada sušnerėdavo tik verčiami lapai, bet būdavo ir įspūdžių bei nuomonių pasidalinimas, kuriam įterpiamas sąmojis ar anekdotas, sukeldavo nemaža juoko, visą dvaro rūmų sparną nuo žemės pakeldavo.
Dvarelyje gimė ne vienas kūrinys
Dažniausiai pašnekesiai būdavo ramūs, bet kartais įsiliepsnodavo ir karšti ginčai. Įsidrąsinę nuomones reikšdavom vienas per kitą! Tikrai, toj bibliotekoj praleista puikių literatūrinių popiečių, ištisų literatūros vakarų, o kai kada pasimaudyta ir linksmo pobūdžio pokalbiuose.
„Simpoziumai“ būdavo ypač gyvi, turiningi ir smagūs tada, kai juose dalyvaudavo Kazys Binkis. Jis jau buvo studijavęs Berlyno universitete, neblogai mokėjo ir vokiečių kalbą, iš vakarų buvo parsivežęs visokių naujovių, kurias bandė ir Lietuvoje įdiegti. Vakarai ir jų kultūra tada mums buvo nemenka atrakcija, o poetas Binkis tikrai buvo sparnuoto žodžio vyras! Jei ką pasakodavo, tai būdavo ką pasiklausyti!“ – apie Lašmenpamūšį ir jo svetingąjį savininką rašė S.Santvaras.
Melngailio salonas buvo modernistinės literatūros salonas. Čia buvo nagrinėjami naujausi užsienio rašytojų kūriniai. Vokiečių ir austrų poetus balsu skaitydavo Borisas Melngailis ir Kazys Binkis. Daugumas salonų lankytojų mokėjo prancūzų kalbą, tačiau Bodlerą, Verleną, Valery skaitydavo išverstus į kokią nors kitą suprantamesnę kalbą. Tik Juozas Tysliava, grįžęs iš Paryžiaus, bandė į saloną įvesti ir prancūzų kalbą.
Rusų ir lenkų autorius dažniausiai skaitydavo Antanas Rimydis. Jis turėjo tik jam vienam būdingą skaitymo manierą ir patosą.
Poezijos skaitymus paprastai lydėdavo skaitytų kūrinių analizė. Ir tai buvo nemenka mokykla jauniems kūrėjams.
„Vakarais, kada romantinės žvakių ir žibalinių lempų šviesos buvo mažoka, bibliotekoj ruošdavom „muzikinius pasirodymus“, žinoma, juos atmiešdami kokio nors linksmo ar baugaus nuotykio pasakojimu. Mėgdavome dainuoti senas ir mažiau girdėtas liaudies dainas. Kai kada „pagiedodavom“ ir svetimom kalbom...
]...] Galima drąsiai tvirtinti, kad Melngailio ūkis buvo itin reikšminga vietovė naujajai lietuvių literatūrai – ten yra gimęs ne vienas eilėraštis, ne viena naujoviškesnė mintis, ne vienas naujas sumanymas bei polėkis, ten visu spalvingumu ir originalumu ne kartą pasireiškė ano meto mūsų literatūrinės bohemos vyrai“, – toks Lašmenpamūšis ir jame vykę kūrybinės inteligentijos susibūrimai liko S.Santvaro atsiminimuose.
Pažiruoti vekseliai
Borisui Melngailiui – literatūros žmogui – bendravimas su menininkais buvo malonus ir reikalingas, teikęs daug emocijų ir minčių. Deja, jis buvo pražūtingas Melngailiui – dvarininkui, kurio pragyvenimo šaltinis buvo žemės ūkis.
Ūkis buvo primirštas. Atėjo laikas, kai jis apie save priminė didžiulėmis skolomis bankams. Dvarui grėsė varžytinės. Gelbėdamasis iš susidariusios padėties, pažiruoti stambias vekselių sumas paprašė ne vieną dvaro lankytoją.
Net ir S. Nėris iš savo kuklios mokytojos algos pažiravo solidžią sumą. Finansiškai skaudžiausiai nukentėjo Putinas. Draugams jis yra prasitaręs, kad tais pinigais, kuriuos tada paskolino Melngailiui, būtų galėjęs vienam iš brolių dalią išmokėti. Nukentėjęs finansiškai, Vincas Mykolaitis – Putinas praturtėjo nauja gyvenimiška patirtimi. Jos padiktuotas parašė romaną „Krizė“ (išleistas 1937 m.).
Parašė jį per labai trumpą laiką. Asmeniniai išgyvenimai liejosi per kraštus. Todėl į romano audinį įpynė daug tikroviškų elementų, įtikinamai atskleidė dvaro žlugimą, jo nesugebėjimą prisitaikyti prie naujų ūkio sąlygų.
V.Mykolaičio – putino romane piešiamas Klevų dvaras labai artimas Lašmenpamūšiui, o pagrindinis romano veikėjas Andrius Maleišis – Borisui Melngailiui. Kaip ir jo prototipas siekia išsilaikyti tomis pačiomis priemonėmis – piniginėmis paskolomis, suktomis finansinėmis kombinacijomis, žirantų medžiojimu.
Vis arčiau išsiilgtos Lietuvos
Apie 1933 metus Lašmenpamūšio dvaras buvo parduotas Liaugaudams. B. Melngailis išsikėlė į Rygą. Čia turėjo sąlygas neblogam gyvenimui, tačiau be Lietuvos gyventi jau nebegalėjo. Per daug buvo su ja suaugęs.
1940-aisiais apsigyveno Šiauliuose. Vertėsi sunkiai. Įsidarbinęs paminklų apsaugos įstaigoje, surado naują pašaukimą. Susidomėjo kultūros paveldu. Vokiečių okupacijos metais važinėjo po dvarus, rinkdamas ir taip išgelbėdamas nuo suniokojimo kultūros turtus. 1944– pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Vienoje. Kaip ekspertas dalyvavo sudarant naujus vokiečių literatūros katalogus, surinko vertingą dailės kūrinių kolekciją. Pageidavo, kad kultūrinės vertybės būtų grąžintos Lietuvai.
B.Melngailis mirė 1965 -aisiais. Paskutinėmis gyvenimo dienomis žmonai guodėsi, kad pasiilgo Lietuvos, kad nors miręs norėtų grįžti į ją. Deja, artimiesiems nepavyko gauti sovietinės vyriausybės leidimą pervežti palaikus Tėvynėn. B.Melngailis atgulė Lenkijoje, Krokuvos protestantų kapinėse. Vis arčiau išsiilgtos Lietuvos.
Janinos VANSAUSKIENĖS nuotr.
Nuotr. iš J.Paukštelio bibliot. archyvo
GLOBĖJAS: Dvaro savininkas, dalyvavęs keturvėjininkų veikloje, buvo laikomas visų tarpukario menininkų globėju.
ISTORIJA: Ženklų, bylojančių, kuo šis dvaras yra reikšmingas mūsų kultūros istorijai, Lašmenpamūšyje nesurasi.