Naujausios
Eksponuoti 68 laikrodžiai
Parodos ekspoziciją sudarė Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus fondų Joniškyje bei muziejaus Rudiškių filialo 24 laikrodžiai ir net 44 skaistgiriečio Petro Tautvaišo surinkti laiką rodantys prietaisai. Ir kokių tik jų nebuvo! Geometrinės trikampio formos su miniatiūriniais dūdeles pučiančiais zuikučiais, apvalių, su papuošimais, kaip barokinės segės, pilies imitacijos su bokštais, su stygomis, primenantis muzikos instrumentą, su besisukančiais angeliukais, sūpynėmis, apraizgytais, apipintais jūrų augalų ir žuvų formų lipdiniais, su termometru, rodančiu oro temperatūrą ir drėgnomačiu, kuris matuoja oro drėgnumą arba sieninis laikrodis su apyranke, kuris pagal dydį atrodo tarsi nusegtas nuo milžino rankos... Beje, pastarasis laikrodis labai žavėjo parodą aplankiusius moksleivius, jiems atrodė įdomus ir netikėtas, – taip pasakojo Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus vyr. rinkinių saugotoja Vilma Stulgienė.
Dalis jų puikiausiai tebeveikiantys, dar ir parodoje prisukti tiksėjo, kiti jau galbūt reikalaujantys remonto arba nutilę visam laikui, bet traukiantys akį savo išvaizda.
Anksčiau laikrodžiai buvo įdomesni
Didžiosios dalies parodos laikrodžių savininkas Petras Tautvaišas – buvęs Joniškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas, 23 metus sėkmingai kopęs karjeros laiptais šioje valstybės tarnyboje nuo pradinio priešgaisrinės priežiūros inspektoriaus laiptelio.
Laikrodžiais jis susidomėjo daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Tai sužinoję draugai nejučia gimusiai kolekcijai papildymo parveždavo iš užsienio: Danijos, Švedijos, Vokietijos... Pats irgi negalėdavo praeiti pro dėvėtų baldų parduotuves, kuriose atsirasdavo vietos smulkesniems interjero aksesuarams, taip pat ir laikrodžiams. Tad ten jų pirko ne vieną kartą.
„Anksčiau laikrodžiai buvo kur kas įdomesni, su pritraukiamomis spyruoklėmis. Dabar visur tas pats kiniškas mechanizmas, tik ciferblato paveikslėlį pakeisk ir jis gali būti iš bet kurios šalies, tačiau originalių detalių jau pasigendu. Visi daro pagal vieną mechanizmą, vieną kurpalį. Aš per vėlai sugalvojau šiuo kolekcionavimu, jei taip galima pavadinti, užsiimti, daug senų laikrodžių žmonės tiesiog išmetė, kai nebereikėjo, nusipirko naujus. Daug išnešta, išvežta į sąvartynus iš namų, mirus jų seniesiems savininkams, nes jaunimui nebereikia, – pasakojo P. Tautvaišas. – Tačiau esu radęs įdomių laikrodžių negyvenamoje sodyboje, pažinojau buvusių šeimininkų anūką, jis leido pasiimti. Kitą sykį kokia močiutė, žinodama, kad renku, man dovanojo.
O vieno laikrodžio iš mano kolekcijos rodyklės sukasi į priešingą pusę, mat savamokslis žmogus bandė sutaisyti sugedusį, bet nepavyko, jo rodyklės pradėjo suktis atgal. Tai atidavė man.“
