Naujausios
Kultūra gyvenimo paraštėse
Rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Algis Petras Krutkevičius jau antra kadencija priklauso Lietuvos kultūros ir meno tarybai, yra Lietuvos mėgėjų meno plėtros koordinavimo bei Dainų švenčių tarybų narys ir Asociacijos ,,Kultūros savivaldos kolegija„ kancleris. Parlamentui jo kandidatūra yra pasiūlyta ir į Valstybinės kultūros paveldo komisijos narius.
Regina MUSNECKIENĖ
Reikia regionų atstovo
Seimas, pasibaigus Valstybinės kultūros paveldo komisijos narių kadencijai, skirs keturis narius ketverių metų kadencijai. Jų kandidatūras teikia Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas.
Valstybinę kultūros paveldo komisiją sudaro 12 narių: keturis skiria Seimas, du Respublikos Prezidentas, keturis — Ministras Pirmininkas kultūros ministro teikimu, du narius renka ir atšaukia įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su kultūros paveldo paieška, saugojimu ir propagavimu.
Vyrauja tradicija, kad į valstybines ekspertų tarybas ir komisijas renkami tik vilniečiai ir kauniečiai, — sako Seimo narys Kęstutis Masiulis. — Tokiose institucijose turėtų būti daugiau atstovų iš regionų. Čia yra daug kompetentingų žmonių. Nedovanotina jų nepastebėti. Algis Krutkevičius puikiai žinomas bei vertinamas rajono ir visos Lietuvos kultūros bendruomenės„ .
Parlamentaro nuomone, ilgametis kultūros darbuotojas, muzikas, chorvedys, dainų švenčių dirigentas, daugelio kultūros renginių organizatorius Algis Krutkevičius verta pasitikėjimo asmenybė.
Yra dar daug skaudulių
— Valstybinės kultūros paveldo komisijos uždavinys dalyvauti formuojant kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją, dėl jos teikti siūlymus valstybės institucijoms. Kaip įsivaizduojate, ką galėsite nuveikti, jeigu būsite patvirtintas šios komisijos nariu?
— Kol nesu patvirtintas, nenorėčiau apie tai kalbėti. Būtų neetiška ir nekorektiška. Kitos Tarybos ir komisijos, kurioms priklausau, dirba kaip tarpininkės tarp kultūros ir meno organizacijų, asociacijų, savivaldybių ir valstybinių institucijų.
Prisipažinsiu tik tiek, jog ne sykį skaudėjo širdį dėl kultūros paveldo. Pamenu dar sovietiniais laikais kolūkio pirmininkas leido suarti dirvą prie piliakalnio. Kiek jį svarstė, kiek baudė!
O dabar žūsta dvarai. Lydžiu svečius pro Beržėnus — nėra kur kišti akių. Beveik atstatytas dvaras buvo parduotas. Savininkas nupirko — ir nieko daugiau nedaro. Netgi nesaugo — dvarą siaubia vandalai. Ir niekaip to šeimininko negali paveikti. O reikėtų porą kartų nubausti. Nesitvarko — parduoti kitam. Tokia turėtų būti tvarka.
Kai kas šneka, jog be reikalo atstatėme Kražių kolegiją. Girdi, veltui sukišti milijonai. Bet Kražių mums net vilniečiai pavydi. Tai viena seniausių gyvenviečių Žemaitijoje.
Keletą šimtmečių Kražiai buvo katalikybės, mokslo, politinis ir administracinis centras. Vytauto Didžiojo nurodymu, čia pastatyta pirmoji bažnyčia. Kražių kolegija buvo pirmoji vidurinė mokykla visoje Žemaitijoje, po Vilniaus viena iš stipriųjų Lietuvos provincijoje veikusių kolegijų. Kražiai buvo Žemaitijos bajorų seimelių sostinė. (Anot istoriko A.Bumblausko užtenka ištarti M.K.Sarbievijaus pavardę, kad Kražius galėtume gretinti šalia Vilniaus universiteto.) Ir dabar čia atvažiavę menininkai nenori išvažiuoti. Čia labai tinkama vieta kūrybai.
Šiandien Kražiai galėtų suklestėti propaguodami renesanso ir baroko epochų kultūros tradicijas. Tai sėkmingai ir daroma rengiant Grigališkojo choralo giedojimo kursus, Kražių festivalį.
— Pastatai, dvarai, jų istorija yra materialusis paveldas. Tačiau yra ir dvasinis paveldas — tradicinė kultūra. Kelmės rajone tam skiriamas nemažas dėmesys. Tačiau, tikriausiai, esama ir problemų.
— Tradicinė kultūra reikalauja ypatingo dėmesio. Tai mūsų savastis. Kelmėje rengiami Žemaičių etnomuzikavimo ir liaudies amatų kursai, folkloro ansamblių apžiūros. Dirba daug sertifikuotų tautodailininkų. Tačiau manau, jog daugiau tradicinės ir apskritai visos kultūros reikėtų integruoti į švietimo sistemą. Šiandieniniai etnokultūros puoselėtojai daug dirba iš idėjos, visuomeniniais pagrindais. Jaunimui tai nepatrauklu. Jiems reikia kurti savo gyvenimą. Auginti vaikus.
Jauni žmonės, turbūt nedirbtų visuomenės labui tiek daug kaip šaukėniškė Elena Burdulienė. Ja žmonės labai pasitiki, todėl dovanoja brangius eksponatus, nes žino, kad jie niekur nedings, nebus parduoti, kad eksponatas bus naudojamas visuomenės poreikiams.
Jaunimas nenori perimti tautodailininkės Kornelijos Lopetienės šiaudų amato. Tai ilgas ir sunkus procesas, todėl jam reikia labai daug kantrybės. Pati augina specialios rūšies rugius, pati juos rankomis nuima, turi išsaugoti, kad pelės šiaudo nesugraužtų, pati susikarpyti ir tik tuomet kurti sodus, žaisliukus eglutei ar kitas grožybes. Po to dar reikia sugebėti jas parduoti. Nes šie žmonės turi gyventi iš amato.
— Tad ką daryti, kad jaunimas kuo daugiau žinotų apie savo šaknis?
— Galim apauti savo vaikus vyžom. Bet tradicinė kultūra dėl to neprisikels. Būtina plati edukacinė ir meninė veikla įtraukiant į ją moksleiviją ir jaunuomenę. Pastebiu kiek uždaroką folkloro specialistų, folkloro kolektyvų veiklą. Pavyzdžiui, bijomasi į kalendorines šventes, vakarones įjungti ne tik folkloro kolektyvų narius, bet ir platesnį visuomenės ratą.
Matyt, viena iš rimčiausių tradicinės kultūros problemų yra ta, kad apie mus daug kičo, kurį kartais bandoma pristatyti kaip tradicinės kultūros dalį, todėl baiminamasi, kad vietoj tradicinės kultūros nebūtų pradėtas puoselėti kičas. Toks pavojus yra. Reikia gerų vadovų, tikrų tradicinės kultūros žinovų. Reikia rengti kursus choreografams, folkloro ansamblių ir kapelų vadovams, padėti tobulėti. Mokyti suvokti, kas tai yra tradicinė kultūra.
Geras pavyzdys „Aukuro“ vidurinė mokykla. Čia atvažiuoja specialistai mokyti vaikus liaudies šokių. Pasirodo, jaunimui tai patinka. Salė būna sausakimša.
— Sakote, jog vyžos ant vaiko kojų dar nereiškia, jog tradicinė kultūra — gyva. Tačiau tautinis drabužis irgi rodo mūsų pagarbą savo šaknims. Daugelyje šalių kiekvieno gyventojo spintoje kabo tautinis kostiumas. Juo žmonės puošiasi per nacionalines ir asmenines šventes.
— Mūsų žmonės taip pat mielai puoštųsi tautiniais drabužiais. Beje, ta tradicija jau ir plinta. Tautinių drabužių ieško vestuvininkai. Vis daugiau žmonių juos velkasi per Valstybines šventes. Tačiau tautinių drabužių kaina — ne mūsų kišenėms. Tautinis kostiumas kainuoja apie 1700 litų. Su viršutiniais apsiaustais ir kitais atributais — iki trijų tūkstančių litų.
Sudėtinga tautinius kostiumus įsigyti ir meno mėgėjų kolektyvams. Dabar Kultūros ministerija remia jų įsigijimą. Finansuoja pusę tautinio kostiumo kainos. Kitą pusę finansuoja savivaldybė. Žinoma, ne kažkiek tų kostiumų gali įsigyti už dvidešimt tūkstančių litų. Tačiau ir tai jau ėjimas į priekį.
— Pamenu, prieš keletą metų esu rašiusi žinutę, jog Kelmės audėjos aus medžiagą, o siuvėjos siūs tautinius drabužius.
— Buvo tokių ketinimų ir užmojų. Tačiau aukštesnėse institucijose suabejota, ar sugebėsime. Dabar galėtume įgyvendinti šį planą. Tačiau senosios audėjos jau pavargo. Neišaus tiek daug audeklo. Jų staklės — senoviškos. Audeklas per siauras tautiniam sijonui. Mūsų mergaitės dabar aukštos.
— Ar labai nusikalstume, jeigu šiek tiek pakoreguotume savo tautinį drabužį, pritaikytume šioms dienoms? Gal tuomet ir jaunimas mieliau tokį drabužį rinktųsi. Ir jo kaina nebūtų tokia didelė.
— Man patinka estų sumanymas. Jie šalia tradicinio kostiumo daug kur naudoja tautinio kostiumo elementus. Atskiromis jo detalėmis puošia vakarines sukneles, diržus, rankines. Tai labai originalu. Jauni tautodailininkai galėtų iš to gyventi. Pažiūrėkit, kaip pas mus paplito riešinės. Kiek fantazijos į jas įdeda kūrėjai.
— Tautos savastį ryškiausiai žymi kalba. Ypač tokia sena kalba kaip lietuvių. Ar savo namuose — lietuviškoje kultūroje, kur vis daugiau vietos užima anglų ir kitos svetimos kalbos, mūsų gražioji kalba netampa kampininke?
— Kultūra prasideda nuo pagarbos savo kalbai. Tai pamatinis dalykas. Tačiau kartais nugirstu, jog lietuvių kalba kaip ir tradicijos, papročiai jau nėra prioritetas. Tai šokiruoja.
Firmos, parduotuvės, įmonės, muzikos grupės pasivadina angliškai. Netgi darželinukų kolektyvėlis ir tas jau anglišku pavadinimu. Kultūrininkai pasišnekame tarpusavy, padejuojame. O tie, kurie turėtų galios ką nors pakeisti, negirdi. Gal pirmiausia turime persisotinti šlamštu, kad pagaliau praregėtume? Gal Justino Marcinkevičiaus netektis mus supurtys?
Antai prancūzai puikiai toleruoja visas kultūras. Tačiau reikalauja, kad iškabos būtų prancūzų kalba.
— Lietuvių dainų šventės tapo Pasaulio nematerialaus kultūros paveldo dalimi. Ar bent joms skiriamas prioritetinis dėmesys?
— Dainų švenčių įstatyme numatyta, jog jos — ilgalaikis procesas. Ne vien tos dienos, kai į sostinę suplūsta tūkstančiai dainuojančių ir šokančių lietuvių.
Tarp švenčių taip pat turi vykti darbas. Ne tik repertuaro ieškojimas ir repeticijos, bet ir meno kolektyvų išlaikymas, bazės kūrimas: rūpinimasis rūbais, muzikos instrumentais. Dainų šventės vietų tvarkymas. Galiausiai rajoninės ir regioninės dainų šventės.
Tik, beje, dabar regiono sąvoka nėra tiksli. Apskričių nebeliko. Kas dabar yra mūsų regionas? Gal Žemaitija? Visai neblogai būtų jei dainų šventės vyktų su visa Žemaitijos atributika.
— Ar jaučiate, jog mūsų gyvenime vis mažiau belieka kultūros? Ar yra koks gelbėjimosi ratas, kad visai nesubanalėtume, nesuvulgarėtume?
— Iš tiesų labai mažai beliko tikros kultūros apraiškų televizijoje ir kitose viešose erdvėse. Ir keisčiausia, jog apie tai niekas nekalba. Ar ne todėl kasdienybėje vyrauja moralinis ir vertybinis nuosmukis, randasi tiek žiaurumo? Jaunos moterys į konteinerius išmeta ką tik gimusius savo kūdikius. Visuomenėje nyksta pagarba ir kultūra plačiąja prasme.
Daug vilčių dedame į naująjį kultūros ministrą. Tikiu, jog jis dės pastangas, kad kultūra iš gyvenimo paraščių grįžtų į jai priklausančią vietą. Kultūra turi būti integruota į įvairias mūsų gyvenimo sritis, tačiau svarbiausia — į švietimo programas.
ŠVENTĖS: Tarp respublikinių dainų švenčių vyksta regioninės ir rajoninės dainų šventės. Kelmės rajone vykstančios liaudies meno šventės suteikia galimybę pasirodyti ne vienam liaudies meno kolektyvui.
PRIPAŽINIMAS: Rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Algis Petras Krutkevičius yra siūlomas į Valstybinės kultūros paveldo komisijos narius.
Autorės nuotr.