Kūčios: tradicijų laužyti nepatartina – jas reikia praturtinti

Kū­čios: tra­di­ci­jų lau­žy­ti ne­pa­tar­ti­na – jas rei­kia pra­tur­tin­ti

Pas­ku­ti­nė ad­ven­to die­na – gruo­džio 24-oji, kai prie Kū­čių sta­lo su­sė­da vi­sa šei­ma. Ta­čiau ar­tė­jan­čios Kū­čios su­ke­lia rū­pes­čių ne vie­nai šei­mi­nin­kei. Ko­kių su­gal­vo­ti nau­jų pa­tie­ka­lų, nes įpras­ti­niai ge­ro­kai pa­bo­dę, ir kartu ne­nu­si­ženg­ti tra­di­ci­joms?

Apie tai po­kal­bis su Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi Rim­vy­du Lau­ži­ku.

– Pro­fe­so­riau, ko­kių nau­jų vė­jų rei­kė­tų įpūs­ti į Kū­čių sta­lo tra­di­ci­jas? Juk dve­jų tre­jų me­tų vai­kui sil­kės neį­siū­ly­si.

– Be abe­jo, kū­di­kiai ne­ga­li val­gy­ti to pa­ties kaip tė­vai. Mū­sų na­muo­se, kai vai­kai pra­dė­jo val­gy­ti tą pa­tį mais­tą kaip ir mes, nie­ka­da per Kū­čias spe­cia­liai jiems jo­kių val­gių ne­ga­min­da­vo­me. Vai­kams sil­kės ga­li­ma įsiū­ly­ti, ir ne­su­dė­tin­gai.

– Kaip ma­no­te, ar ga­li­ma lau­žy­ti Kū­čių pa­tie­ka­lų tra­di­ci­jas?

– Ne­sa­ky­čiau tra­di­ci­jas lau­žy­ti – sa­ky­čiau tra­di­ci­jas pra­tur­tin­ti. Ką nors su­gal­vo­jo ak­mens am­žiu­je ir ta tra­di­ci­ja at­ke­lia­vo iki XIX ar­ba XX a. Kiek­vie­ną kar­tą tra­di­ci­jas at­nau­jin­da­vo, pra­tur­tin­da­vo. La­bai svar­bu iš­lai­ky­ti tra­di­ci­nį gast­ro­no­mi­nį šven­tės su­vo­ki­mą, ir apel­si­nai ant Kū­čių sta­lo at­ro­dy­tų nor­ma­lu, ta­čiau ba­na­nai – ne. Li­ko tra­di­ci­ja, kad kai ku­rių val­gių bū­da­vo tur­tin­ges­niuo­se na­muo­se, bet jie ne­bu­vo priei­na­mi vi­siems. Jei­gu ta tra­di­ci­ja kaž­ka­da bu­vo gy­va, tai ga­li­me ją vėl pri­si­min­ti.

Pa­vyz­džiui, aust­rės ant Kū­čių sta­lo? For­ma­liai tai – kaip ir ne mė­sa. Ki­ta ver­tus, aust­rėms pri­ski­ria­mas af­ro­di­zia­ki­nis po­vei­kis. Tad per Kū­čias val­gy­ti to­kį pa­tie­ka­lą – gal ne pa­ts ge­riau­sias pa­si­rin­ki­mas?

Jei­gu žmo­gus tur­ti­na Kū­čių sta­lą pa­tie­ka­lais, pa­ga­min­tais pa­gal šiuo­lai­ki­nius re­cep­tus, – pui­ku. Bet tas sta­lo pra­tu­rti­ni­mas tu­ri iš­lai­ky­ti bend­rą Kū­čių dva­sią. Vis­kas tu­ri bū­ti pa­ruoš­ta be mė­sos, kiau­ši­nių ir pie­no – lai­kan­tis pa­snin­ko, nes ki­tu at­ve­ju tai ne­bus Kū­čios. Taip pat rei­kia iš­lai­ky­ti pa­grin­di­nius, pa­ma­ti­nius šven­tės prin­ci­pus.

Jei­gu į barš­čių au­sy­tes bus de­da­mi pie­vag­ry­biai, o ne ba­ra­vy­kai, dėl to nie­ko blo­go neat­si­tiks. Ar­ba jei­gu šei­mi­nin­kė pa­ga­mins sil­kę su mor­ko­mis ir dar kuo nors, o ne su bu­ro­kė­liais. Juk sil­kė su mor­ko­mis ir dar „kuo nors“ ati­tin­ka Kū­čių tra­di­ci­ją.

– Anot jū­sų, Kū­čių sta­lo pra­tur­ti­ni­mas pri­klau­so nuo šei­mi­nin­kės iš­ra­din­gu­mo?

– Vi­sais lai­kais pri­klau­sė. O ta­da, kai bu­vo di­des­nis skur­do ly­gis, dar la­biau pri­klau­sė, – šei­mi­nin­kei rei­kė­da­vo vis­ko pri­gal­vo­ti. Da­bar yra di­de­lis pa­si­rin­ki­mas.

– Tad ko­kie yra pa­grin­di­niai Kū­čių va­ka­ro pa­tie­ka­lai?

– Paž­vel­ki­me, kaip Kū­čios ap­ra­šo­mos is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se – Mi­ka­lo­jaus Kat­kaus vei­ka­le „Ba­la­nos ga­dy­nė“, kur jis ap­ra­šo Kė­dai­nių apy­lin­kės ūki­nin­kų Kū­čias XIX a. ant­ro­jo­je pu­sė­je, ir kaip sa­vo at­si­mi­ni­muo­se ba­jo­rė Mag­da­le­na Ko­mo­rovs­ka iš Na­lenč-Gors­kių (Mag­da­le­na z Na­lęcz-Gors­kich Ko­mo­rows­ka) ap­ra­šo XX a. Kū­čias ne­di­de­lia­me že­mai­tiš­ka­me dva­re­ly­je Šau­kė­nuo­se.

Tiek vie­no­je, tiek ki­to­je pu­sė­je yra ke­tu­ri pa­grin­di­niai val­giai: kū­čia, barš­čiai, kū­čiu­kai (va­di­na­mie­ji šli­ži­kai) ir žu­vų pa­tie­ka­lai.

Kū­čia – spe­ci­fi­nis pa­tie­ka­las. Kū­čios re­cep­tas – vie­nas se­niau­sių lie­tu­viš­kų re­cep­tų, ži­no­mas iš rank­raš­ti­nės kny­gos lie­tu­vių kal­ba – 1573 me­tų Vol­fen­biu­te­lio po­sti­lės. Šio pa­tie­ka­lo pa­va­di­ni­mas da­vė var­dą ir pa­čiai šven­tei.

Jei kas nors no­rė­tų pa­si­ga­min­ti kū­čios, rei­kės stik­li­nės vir­tų kvie­čių grū­dų, pu­sės stik­li­nės vir­tų ne­skal­dy­tų žir­nių, pu­sės stik­li­nės su­mal­tų aguo­nų, tri­jų šaukš­tų me­daus. Iš­vir­tus kvie­čius ir žir­nius rei­kia su­mai­šy­ti su mal­to­mis aguo­no­mis bei me­du­mi ir val­gy­ti už­si­ge­riant aguon­pie­niu. Tai – pa­ts tra­di­ciš­kiau­sias ir pa­ts se­niau­sias Kū­čių pa­tie­ka­las.

Ant­ra­sis pa­tie­ka­las – barš­čiai – neats­ki­ria­ma Kū­čių da­lis. Ko­kie jie bus, pri­klau­so nuo na­mų tur­tin­gu­mo. Jei­gu skai­to­me M. Kat­kaus vei­ka­lą, ra­si­me ap­ra­šy­tus barš­čius su gry­bais, jei­gu pai­so­me Šau­kė­nų dva­ro – barš­čiai su au­sy­tė­mis. Tai­gi ūki­nin­ko na­muo­se barš­čius vir­da­vo iš ru­gi­nių mil­tų rau­go, spe­cia­liai tam pa­ruoš­to. Į juos įdė­da­vo šiek tiek džio­vin­tų ba­ra­vy­kų, įber­da­vo drus­kos, pi­pi­rų ar ki­tų prie­sko­nių. Ta­da įmes­da­vo po­rą iš­va­ly­tų sil­kių. Tas sil­kes ga­li­ma su­smul­kin­ti ir val­gy­ti kar­tu su barš­čiais. Taip pat ga­li­ma val­gy­ti iš­grieb­tas kaip at­ski­rą pa­tie­ka­lą.

Pra­ban­ges­ni, dva­ro, barš­čiai bū­da­vo ver­da­mi su au­sy­tė­mis. Barš­čiai bū­da­vo ga­mi­na­mi iš rau­gin­tų bu­ro­kė­lių, o au­sy­tės – tai, mū­sų su­pra­ti­mu, ne­di­de­li, nykš­čio ga­lo dy­džio kol­dū­nai, ku­rių įda­ras – džio­vin­ti, o pa­skui šiek tiek pa­vir­ti ba­ra­vy­kai, pa­ke­pin­ti alie­ju­je su svo­gū­nais.

Tre­čia­sis pa­tie­ka­las – kū­čiu­kai. Jie bu­vo pri­va­lo­mi abie­jo­se pu­sė­se – tiek vals­tie­čių, tiek dva­ri­nin­kų na­muo­se. Da­bar tu­ri­me įvai­riau­sių kū­čiu­kų re­cep­tų. M. Kat­kus pa­tei­kia la­bai įdo­mų re­cep­tą – ne ke­pa­mų, o ver­da­mų kū­čiu­kų. Teš­lą kie­tai su­min­ko, iš­tę­sia il­gais vo­lais, su­pjaus­to rie­šu­to di­du­mo kąs­ne­liais, iš­ver­da, o atau­šu­sius su­de­da į aguo­nų pie­ną ir vis­ką val­go kaip sriu­bą. Dva­re ar tur­tin­ges­niuo­se na­muo­se da­ry­da­vo mig­do­lų pie­no. Ir šiais lai­kais jis ne­bū­tų pi­gus, nes tam rei­kia daug mig­do­lų.

Po barš­čių val­go­mi žu­vų pa­tie­ka­lai. Ver­ti­nant is­to­ri­nės gast­ro­no­mi­jos po­žiū­riu, vėl vis­kas pri­klau­so nuo na­mų tur­tin­gu­mo. Ga­li bū­ti po­ra sil­kių ir ga­li bū­ti pra­šmat­niai pa­ruoš­tas kar­pis. Ar­ba kimš­ta ly­de­ka, ar­ba ko­kia nors ki­ta di­de­lė troš­kin­ta žu­vis, pa­gar­din­ta šaf­ra­nu.

Kū­čios – dar pa­snin­ko va­ka­ras. Va­di­na­si, pa­tie­ka­lai tu­ri bū­ti be mė­sos, kiau­ši­nių ir pie­no.

– O ka­da ant lie­tu­vių Kū­čių sta­lo at­si­ra­do 12 pa­tie­ka­lų?

– Ma­ny­čiau, kad vė­lai – XIX a. pa­bai­go­je – XX a. pra­džio­je, o gal­būt – tar­pu­ka­riu. Iš is­to­ri­nės gast­ro­no­mi­jos pu­sės, 12 pa­tie­ka­lų – pra­ban­ga. XIX a. vi­du­ry­je 12 pa­tie­ka­lų per Kū­čias ga­lė­jo pa­si­ga­min­ti la­bai ma­ža da­lis žmo­nių.

– Va­di­na­si, šiais sun­kiais lai­kais jūs siū­lo­te grįž­ti prie ke­tu­rių pa­tie­ka­lų ant Kū­čių sta­lo?

– Ko­dėl šiais sun­kiais lai­kais? Sa­ky­čiau, šiais per­tek­liaus lai­kais maž­daug 85– 90 pro­c. žmo­nių Lie­tu­vo­je val­go taip, kaip prieš 200 me­tų ga­lė­jo val­gy­ti koks 1–2 pro­c. gy­ven­to­jų – pa­tys tur­tin­giau­si di­di­kai. Gast­ro­no­mi­jos is­to­ri­jos po­žiū­riu, taip ge­rai kaip šiais lai­kais Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos gy­ven­to­jai nie­ka­da ne­val­gė.

Pa­vyz­džiui, val­gy­ti lie­ti­nius bly­nus su varš­kės įda­ru (va­di­na­muo­sius na­les­ni­kus) šian­dien Lie­tu­vo­je ga­li dau­ge­lis. Bet prieš 200 me­tų tai bu­vo pra­ban­gus pa­tie­ka­las. Jiems iš­kep­ti rei­kė­jo aukš­čiau­sios rū­šies pik­liuo­tų kvie­ti­nių mil­tų, ku­rie bu­vo la­bai bran­gūs. O ir varš­kė ne­bu­vo pi­gi.

– Vis mi­ni­te Kū­čių dva­sią. Api­bū­din­ki­te konk­re­čiau, kas tai?

– Pir­miau­sia Kū­čios mū­sų tra­di­ci­nė­je kul­tū­ro­je – šei­mos su­siė­ji­mas į vie­ną erd­vę, kur su­va­žiuo­ja žmo­nės iš to­li. Ki­tas da­ly­kas – ad­ven­to pa­bai­ga. Bai­gia­si Kris­taus gi­mi­mo lau­ki­mas. Šios plot­mės sie­ja­si ne tiek su ma­te­ria­lią­ja, kiek su dva­si­ne kul­tū­ra. Ir kai kal­ba­me apie Kū­čių val­gius ar Kū­čių va­ka­ro pra­lei­di­mą, ta dva­si­nė kul­tū­ra duo­da sa­vo to­ną.

– Kū­čios – pa­ts ypa­tin­giau­sias, pa­slap­tin­giau­sias me­tų va­ka­ras?

– Ma­nau, kad taip. Tai – vie­na įspū­din­ges­nių už­da­rų šei­mos šven­čių. Lai­kan­tis tos dva­sios, Kū­čių va­ka­rą su­tik­ti sve­čiuo­se bū­tų ne vi­sai ge­rai.

Kal­bė­jo­si Lai­ma Že­mu­lie­nė (EL­TA)

Ro­mos Bal­sie­nės (EL­TA) nuo­tr.

Kū­čių sta­las mais­to per­tek­liaus lai­kais daž­nai ne­pri­me­na to, ku­ris bu­vo anks­čiau.

Dai­niaus La­bu­čio (EL­TA) nuo­tr.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Rim­vy­das Lau­ži­kas sa­ko, kad pa­grin­di­niai Kū­čių pa­tie­ka­lai – kū­čia, barš­čiai ir kū­čiu­kai.