Naujausios
Knyga veda gyvenimo keliais
Buvusią pedagogę 82-ejų metų Emiliją Grubinskienę Žeimelio miestelyje pažįsta kone kiekvienas. Žvitri, šneki moteris turi savo nuomonę ir apie politiką, ir apie meną, ir apie kasdienį gyvenimą. Televizijos beveik nežiūrinti žeimelietė sako, kad geriausi žmogaus draugai — knygos, nes jos suteikia žinių bei padeda tobulėti.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Grįžta prie primirštų kūrinių
Emilija Grubinskienė — viena aktyviausių vietos bibliotekos skaitytojų. Mažne kas savaitę ją pamatysi besisukiojančią tarp knygų lentynų. Ieško jaunystėje skaitytų ir jau primirštų kūrinių, į kuriuos iš brandaus gyvenimo patirties gali žvelgti naujai, mėgsta poeziją, filosofinę literatūrą.
„Neseniai dar sykį perskaičiau Šarlotės Brontės “Vijetę„, kurioje pasakojama apie tvirtą, bet kartu jautrią moterį. Romanas įtraukia, man įdomu ir todėl, kad parašė jį mokytoja. Juk pati buvau pedagogė“, — užsimena E. Grubinskienė, 45-erius metus paskyrusi mokiniams.
Buvusios pedagogės ir jos vyro Gedimino, taip pat mokytojo, namuose didžiausias turtas — knygų lentynos. Jose viena prie kitos glaudžiai gula įvairūs raštai, Aleksandro Puškino, Michailo Lermontovo poezija, knygos, pasakojančios apie svečius kraštus (vyras dėstė geografiją, o Emilijai geografija tapo išskirtiniu pomėgiu).
„Vertinu autorius, kurių kūrinyje gali rasti bent vieną stiprią mintį, bent vieną sentenciją. To užtenka, kad rašytoją prisimintum, — sako Pakruojo Juozo Paukštelio bibliotekos Žeimelio filialo skaitytoja. — Iš lietuvių autorių labai mėgau Jurgą Ivanauskaitę. Gaila, kad jos netekome.“
E. Grubinskienė sako, kad knyga jai yra geriausias draugas. Iš televizijos tereikia žinių laidų, visa kita — tai yra, dvasinį peną, ji gauna iš literatūros. Moters nuomone, knyga padeda tobulėti, plečia akiratį, skatina mąstyti, o šito dažnai pritrūksta šiandienos žmogui, kemšančiam sugromuliuotą buką informaciją iš TV ekranų.
Prie viso to E. Grubinskienė pastebi, kad į biblioteką dažniau nueiti ją skatina ir didelės knygų kainos. Įpirkti norimą kūrinį dažnai per brangu.
Pirma išmoko skaityti latvių kalba
Garbaus amžiaus moteris, į Pakruojo rajoną atkeliavusi iš Biržų krašto, pamena pirmąją pažintį su knygomis ir laikraščiais. Tai buvo latviški leidiniai.
„Seneliai iš tėvo pusės Vilhermina ir Jokūbas Baluodžiai, pas kuriuos prabėgo mano vaikystė, buvo tikri latviai. Latvių kalba man — pirmoji. Dažnai matydavau senelį, įkišusį nosį į latvišką laikraštį “Jaunatnas zinas„ (“Naujausios žinios„) arba žurnalą “Atputas„ (“Poilsis„), tetą, įsikniaubusią į knygą. Jau trejų metukų ėmiau reikšti susidomėjimą ir klausinėti, ką jie daro. Sako: skaitome. Ir aš noriu. Taip prasidėjo primieji mano mokslai,“ — prisimena Emilija Grubinskienė.
Seneliai pamokė raidžių, ir ketverių metų mergaitė jau skaitė latvišką spaudą. Užtat pradėjusi lankyti Paežerių pradinę mokyklą ji susidūrė su problema — lietuviškų žodžių bagažas buvo menkas, ypač sudėtinga atrodė rašyba.
Tačiau vėliau latvių kalbos žinios pravertė. Dirbdama mokykloje pedagogė turėjo latvių kalbos būrelį.
Mokytoja ruošėsi būti nuo trečios klasės
Nuo trečio pradinės mokyklos skyriaus Emilija žinojo būsianti mokytoja. Be galo susižavėjo geografija ir tikėjosi ją studijuoti. Tačiau likimas pasuko kita kryptimi.
„Mano senelis po karo priglaudė pabėgėlę iš Rusijos, kad jos neišvežtų priverstiniams darbams į Vokietiją, todėl netrukus jau mokėjau trečią kalbą. Stodama į aukštąją mokyklą rinkausi geografiją, tačiau būtent šio dalyko egzamino rezultatas buvo 4, kai iš visų kitų disciplinų turėjau 5. Su mandatine komisija kalbėjau rusų kalba, kažkodėl man atrodė, kad ten visi rusai,— dabar juokiasi buvusi pedagogė. — Mandatinė komisija ir pasiūlė: mums trūksta rusų kalbos mokytojų, rinkis ją studijuoti arba važiuok namo.“
Važiuoti namo Emilijai būtų buvęs didžiulis pralaimėjimas ir gėda prieš senelius, kurie ją į mokslus išleido. Todėl pasiliko. Gyveno bendrabutyje, viename kambaryje 18 merginų. Per pirmus studijų metus aplankė visus teatrus, žiūrėjo operas, koncertus.
Vėliau nusprendė pradėti dirbti ir pasirinko neakivaizdines studijas.
Vaikus mokė mylėti savo kraštą
Mokykloje jaunai pedagogei sekėsi. Nors dėstė rusų kalbą, nepamiršdavo ir geografijos.
„Labai norėjau, kad mokiniai mylėtų savo kraštą. Pasakodavau apie Lietuvos pasiekimus technikoje, moksle, apie Lietuvos gamtą, gražiausias vietas. Pamokos vykdavo kaip pokalbis, o ne vien mano monologas ir nurodymai,“ — sako Emilija Grubinskienė.
Dar sostinėje studijų metu pamėgusi teatrą, muziką, pedagogė bandė suteikti galimybę mokiniams prisiliesti prie tokių dalykų. Vadovavo dramos kolektyvams, vyras Gediminas — dūdų orkestrui.
Statė didelį veikalą — Rudolfo Blaumanio „Siuvėjų dienas Silmačiuose“, Žemaitės „Marčią“, „Klampynę“, kuriuose vaidindavo kartu ir mokytojai,ir mokiniai. Tiesa, dramos kolektyvo laikai prabėgo Legailiuose, Pabiržėje (Biržų rajonas).
Žeimelio vidurinėje mokykloje mokytoja dramos būrelio neturėjo, subūrė šokių kolektyvą, kartais pati siūdavo rūbelius. Tačiau tapusi direktoriaus pavaduotoja ir šiam užsiėmimui laiko nebeužteko.
Teko dirbti ir bibliotekoje
Išėjusi į pensiją dar penkerius metus sukosi mokyklos bibliotekoje. Jautė didelį dvasinį pasitenkinimą, gavusi galimybę su tais pačiais vaikais bendrauti neformaliai, nors finansiškai neapsimokėjo. Moteris gaudavo 120 rublių pensiją, iš kurios puikiai galėjo išgyventi, o algos pridėdavo 30 rublių.
„Tik tada pamačiau, kas galėjo būti mano tikroji svajonė. Juk bibliotekininkas yra pirmas pagalbininkas, jis padeda surasti reikiamos literatūros ir mokiniams, ir pedagogams turi ką pasiūlyti, — pastebi 82-ejų metų Žeimelio miestelio šviesuolė. — Daug mokiausi iš buvusios bibliotekininkės, šviesaus atminimo Emilijos Jankauskaitės, pedagogo, kraštotyrininko Juozo Šliavo, su kuriuo teko gyventi viename name.“
Mokytojai buvo gerbiami ir gerbtini
Kalbėdama apie mokyklą, mokymo sistemą buvusi pedagogė turi savo nuomonę. Jos manymu, mokytojai dabar „kažkokie užsitraukę“, nebėra tikrumo dėl ateities, visi pergyvena dėl darbo, nes vaikų mažėja. Nei tarybiniais, nei tarpukario Lietuvos laikais to nesijautė.
„Tarpukariu mokytojai buvo gerbiami ir gerbtini. Pamenu, pradinėse klasėse per pertraukas mus mokydavo žaidimų, ratelių, šokių. Niekur veltui nelakstydavome. Ir atlyginimai jų buvo geri. Mano senelis, kuris pas dvarininką dirbo elektromechaniku, uždirbdavo 120 litų, o pradinių klasių mokytojas — 400 litų,“ sako E. Grubinskienė.
Buvusi pedagogė svarsto, kad Lietuvoje yra per daug Universitetų ir pernelyg gausu žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Trūksta profesinio parengimo. Žeimelio šviesuolė galvoja, kad vidurinė mokykla turėtų duoti daugiau praktinių žinių, 12 klasių baigiantis suaugęs asmuo galėtų dar mokykloje pramokti kirpimo ar pardavėjo darbo pradmenų. Juk ne kiekvienam pasiseks baigti Universitetą, gal tai galėtų išgelbėti.
Žvelgdama į politikos pasaulį Emilija Grubinskienė piktinasi, kai turčiai spardosi didesnių mokesčių, kai smaugiami smulkieji verslininkai ir paprasti žmonės. Buvusi pedagogė pasigenda žmonių solidarumo.
Autorės nuotr.
POŽIŪRIS: Emilija Grubinskienė sako, kad jai didžiausias turtas ir geriausi draugai yra knygos, nes jos skatina tobulėti.
PRAKTIKA: Žeimelio šviesuolė Emilija Grubinskienė galvoja, kad vidurinė mokykla turėtų duoti daugiau praktinių žinių, 12 klasių baigiantis suaugęs asmuo galėtų dar mokykloje pramokti kirpimo ar pardavėjo darbo pradmenų.