Naujausios
Pergalė ar ne pergalė?
„Trijų setų kovoje Vilniaus universitetas nesugebėjo pasipriešinti reguliariojo sezono nugalėtojams Kelmės „Kelmė“ ekipai, kurie ir šventė pergalę rezultatu 3:0 bei pasipuošė aukso medaliais! Sveikiname!!!“
Tai Kelmės rajono savivaldybės oficialaus tinklalapio pranešimas apie Lietuvos vyrų tinklinio pirmos lygos Didžiojo finalo rungtynes ir lakoniškas kelmiškių čempionų sveikinimas.
Pergalės džiaugsmas praėjo, ėmė rastis kitokie komentarai.
„Deja, dėl savivaldybės bukumo tik pirmos lygos, bet ne aukščiausios čempionai, – rašo ištikimiausių komandos sirgalių organizatorius Irmantas Tamulis „Kelmės balso“ tinklalapyje. – Tokie miestai kaip Prienai ar Pasvalys net LKL turi savo komandas, o Kelmė net savo miesto vardo garsinančios tinklinio komandos į aukščiausia lygą sugrąžinti negali!“
Ilgametis komandos rėmėjas, UAB „Etovis“ direktorius Tomas Adomaitis:
„Žinoma, pergalė, bet ne tokia, kokia galėtų būti. Mūsų nugalėta Vilniaus universiteto komanda žais aukščiausioje lygoje, o mes taip ir liekame pirmoje. Štai tokie Kelmėje paradoksai“.
Kelmės tinklinio paradoksai
Didžiausi Kelmės tinklinio paradoksai prasidėjo 2019 metais, kai dar „Etoviu“ vadinama Kelmės tinklinio komanda žaidė aukščiausioje lygoje ir pateko į superfinalą. Kaip tik tuo metu Kelmėje baigiamas statyti modernus sporto centras. Iš šalies viskas atrodė puiku: komandai nebereikės glaustis mažose ar prastose mokyklų salėse, kur nė žiūrovams vietos nėra. Ir dar šansas tapti šalies čempionais!
Į Palangos sporto rūmus, kur laukė superfinalo rungtynės su Klaipėdos „Amber Queen“ komanda, susiruošė Irmanto Tamulio organizuoti sirgalių pulkai. Kas „Etovio“ samdytu autobusu, kas savo mašinomis. Visa Lietuva žino, kas yra Kelmės tinklinis, bet ne mažiau žinomi ir Kelmės sirgaliai. „Vieningi, triukšmingi ir taikūs“, – sako pats Irmantas. Kitos komandos netgi pavydi tokios paramos. „Kelmė turi ne tinklinio žiūrovus, bet tinklinio sirgalius, tai yra didelis jų privalumas. Vilniuje žmonės ateina pasižiūrėti tinklinio, o Kelmėje – pasirgti už savo komandą“, – viename interviu pasakojo vilniečių tinklinio komandos treneris Vasilijus Burakinskis.
Didžiausiu pripažinimu kelmiškiai sirgaliai laiko vieną incidentą Klaipėdoje, kai jų su būgnais neįleido į sporto bazės salę. Girdi, salė avarinės būklės, ir būgnų dundesys ją sugriaus. „Jie netgi būgną draudžiančius ženklus pasikabino. Po mūsų per kitas rungtynes tuos ženklus nuėmė, tie ženklai buvo tik mums“, – didžiuojasi Kelmės sirgalių vadas.
Tą sykį į Palangą jie išsikėlė kaip niekad gerai nusiteikę. Nuo 1992 metų pradėjusi žaisti aukščiausioje lygoje, Kelmės komanda du sykius laimėjo auksą, septynis – sidabrą ir septynis sykius – bronzos medalius. O dabar vėl susigrąžins šalies auksą, kelmiškiams dėl to nebuvo jokių abejonių.
Sporto rūmuose tratant būgnams ir plyšaujant dūdoms, sirgaliai dar nežinojo, kad virš jų komandos jau pakilę didžiuliai juodi debesys. „Baigėsi lėšos komandos išlaikymui, – prisimena Tomas Adomaitis. – Įmonės sąskaitoje tokių lėšų nebebuvo, o į finalą važiuoti reikėjo. Patyliukais, namiškiams nežinant, ėmiau šeimos pinigus. Ką aš turėjau daryti?“
Superfinalas. Skaudi nesėkmė. Ir sirgaliai, ir patys žaidėjai įsitikinę, kad dėl to kalta teisėjo klaida. Tinklinio federacija to nepripažino, bet kelmiškiai remiasi vaizdo įrašu ir įsitikinę, kad auksas priklausė jiems. Antra vertus, aukščiausios lygos sidabro medaliai – irgi didžiulis dalykas. Didžiausias smūgis laukė po to.
„Kada išgirdau, kad mūsų komanda žais pirmoje lygoje, buvo sunku patikėti, – prisimena sporto žurnalistas Kęstutis Lukošius. – Laimėti aukščiausios lygos sidabrą ir kristi į pirmąją lygą – štai Kelmės stebuklai!“
Kas atsitiko? Nuobauda, diskvalifikavimas?
„Viskas daug paprasčiau, – sako T. Adomaitis. – Svarstydama 2019 metų biudžetą, Savivaldybės taryba perpus sumažino paramą sportui, ir iš varganų 32 tūkstančių beliko 16 tūkstančių. Nėra kaip išlaikyti profesionalios aukščiausios lygos komandos, teko patiems eiti į pirmąją lygą“.
Per rinkimus pasikeitė rajono valdžia?
„Lyg ir ne, – traukia pečiais T. Adomaitis. – Kaip buvo socialdemokratai, taip ir tebėra. Pasikeitė ne valdžia, bet valdžios požiūris“.
Sporto centras – grūdams?
Arnoldas Barauskis – „Kelmės“ komandos treneris, dirbantis dar ir Kelmės sporto centro treneriu, yra įsitikinęs, kad rajoną daugelį metų garsinęs tinklinis dar tebėra gyvas. Taip, dabar jis patiria krizę, daugelis puikių tinklininkų išsivaikščiojo, bet tai dar ne mirtis.
Mes stovime prie modernaus Sporto centro pastato. Kiti rajonai galėtų tokio ir pavydėti. Sąlygos žaisti beveik idealios. Didžiulė salė, nuleidus užuolaidą, galėtų treniruotis ir dvi komandos. Ir žiūrovams vietos tribūnose užtektinai. Aukščiausios lygos varžyboms kaip tik.
Kelmiškiai tebesvajoja apie aukščiausią lygą?
– Daug mūsiškių žaidžia kitų miestų komandose, tai geri žaidėjai, – sako treneris. – Žaidžia ir užsienyje. Pernai norėjome surengti turnyrą Algimanto Petrovo taurei laimėti, tai atsirado tiek norinčių, kad būtume sudarę šešias komandas. Kiti ir iš užsienio būtų važiavę, buvo jau nusipirkę bilietus. Sutrukdė tik karantinas.
Tokį turnyrą jie dar gali surengti šį rudenį. Kaip tik lapkričio mėnesį jų klubo garbės prezidentui sukanka 70 metų. Daugelis jo auklėtinių mielai susirinktų pažaisti savo trenerio garbei. Juk nuo A. Petrovo viskas ir prasidėjo. Tai buvo 1977 metais, kai jaunas gydytojas su paskyrimu atvyko dirbti į Kelmę. Mėgo tinklinį, bet čia neturėjo žaisti su kuo. Čia nebuvo gerų tinklininkų. Ėmė ir užsiaugino. Užsiaugino ir sau komandos draugų bei varžovų, ir pamainą ateičiai. Dabar daugybė gerų tinklininkų laiko garbe žaisti Kelmėje.
– Kituose miestuose žaidžiantys kelmiškiai mielai grįžtų čia ir žaistų tokiomis sąlygomis, kokias jie turi ten. Žaisti Kelmėje jiems būtų garbė, jie patys man sakė tai, – tvirtina A. Barauskis. – Kelmė dar tebeturi vardą.
Tai ko negrįžta nė vienas?
– Būtų sąlygos – grįžtų ir geras treneris. Deja, rajonas negali jų išlaikyti. Kiek mes galim žiūrėti į Tomą ir jo vadovaujamo „Stovio“ paramą? Kelmėje nėra didelių įmonių, kurios galėtų išlaikyti aukščiausio lygio komandą. Be savivaldybės paramos nieko nebus. Iš inercijos dar vis mėgėjiškai žaidžiame pirmoje lygoje. Būtų labai apmaudu, jei pasibaigtų ir tai. Tiek metų Kelmė garsėjo tinkliniu, nurungdama didžiųjų miestų komandas!
Tokios štai nelabai optimistinės kalbos, pavaikščiojus po naują blizgantį Sporto centrą.
– Įdomu, ką čia valdžia darys? – ironizuoja „Etovio“ direktorius T. Adomaitis. – Jei neremia sporto, tai gal grūdus laikys?
Jis su pavydu žiūri į kaimyninį Radviliškio rajoną, kur ir sporto aikštynas modernus, ir baseinas, ir daugybė teniso kortų, ir parama komandoms visai kita.
– Kalbėjau su buvusiu Radviliškio meru Antanu Čepononiu ir nustebau sužinojęs, kad jų savivaldybė sportui remti per metus skiria 160 tūkstančių eurų. Mūsiškė – 10 kartų mažiau... Tai iš kur gali klestėti sportas? – T. Adomaitis.
Bus pamaina – atsiras parama
Tinklinio sporto klubo „Rūta“ garbės prezidentas Algimantas Petrovas mato kitą problemą. Kol kas jos nematyti, bet ji pasirodys po keleto metų.
– Taip, dabar yra gerų Kelmėje išugdytų tinklininkų, – sako jis. – Taip, galima būtų juos parsivilioti atgal. O ką daryti po to? Išeis vyresnioji moksleivių karta, ir nebeturėsime ateities. Vadinasi, jau dabar turim auginti pamainą. Sporto centro treneris Arnoldas Barauskis turi verslą, o mums svarbu susirasti tokį trenerį, kuris visą laiką dirbtų su keliomis vaikinų grupėmis. Kaip tik ieškome tokio trenerio, vedame derybas. Sporto centras suteiktų geras sąlygas, duotų uždirbti 1000 eurų...
Ar galima tūkstančiu eurų privilioti gerą trenerį?
– Taip, tūkstantis nėra daug, – sutinka A. Petrovas, – bet juk dar galima gauti pamokų mokyklose! Galima gyventi, bet reikia suktis. O dėl savivaldybės paramos... Kalbėjau su jos vadovais, jie suinteresuoti rajono garsinimu. Bus pamaina, bus rezultatai – atsiras ir parama, – įsitikinęs Kelmės tinklinio veteranas.
Višta ar kiaušinis?..
– Sakot, bus parama, kai atsiras pamaina ir kažkoks rezultatas? – stebisi sporto žurnalistas Kęstustis Lukošius. – Juk rajono valdžia tinklinio komandai paramą nurėžė kaip tik tada, kai ta pateko į aukščiausios lygos pusfinalį! Kokio dar rezultato? Ne, ne, aš netikiu jokiais pažadais.
Kęstutis nieko nesako, nepagrįsdamas faktais. Atsineša kelis storus sąsiuvinius. Pasirodo jis – vaikštanti Kelmės sporto enciklopedija. Norit žinoti, kada Kelmės tinklininkai pateko į aukščiausiąja lygą? Tai buvo 1992 metais, pirmas rungtynes jie žaidė gruodžio 5 dieną su Vilniaus universitetu ir gavo į kaulus 0:3. Kaip sako, Kęstutis, tai buvo pasmerktas reikalas, bet visgi per tą sezoną iš 16 rungtynių kelmiškiai vieną pergalę laimėjo – tai atsitiko 1993 metų kovo 17 dieną...
Apie tinklinį viskas maždaug aišku – jam parama nukirpta per patį klestėjimą, besiekiant pačių didžiausių pergalių. O kaip su kitomis sporto šakomis?
– Viskas taip pat ir dar blogiau, – sako Kęstutis ir atsineša dar kelis storus sąsiuvinius, kuriuos pildė, visą gyvenimą dirbdamas rajono laikraštyje ir rašydamas apie sportą. – Nedidelis rajonas tikriausiai negali vienodai remti visų. Na, bet tiems, kurie garsina Kelmę ir kelia pasididžiavimą mūsų kraštu, tikrai galėtų padėti. Bet čia dėmesio nesulaukia net šalies čempionai!
Kelmėje stiprus dar ir paplūdimio tinklinis. Sporto centro trenerė Gitana Karpienė išugdė 42 Lietuvos jaunių, jaunučių prizininkes, 25 kartus jos tapo čempionėmis, o Monika Povilaitytė – dar ir Europos bei pasaulio jaunių čempionė.
– Dirbdama nuo 2006 metų, trenerė negavo nė cento nuvažiuoti į varžybas! – sako K. Lukošius. – Panašiai ir su lengvąja atletika. Povilas Sabaitis išugdė daug Lietuvos čempionų. Jo auklėtinis Naglis Baranauskas pernai tapo 300 metrų bėgimo su kliūtimis ir šuolio į tolį Lietuvos bei Baltijos šalių čempionu. Nė cento kelionei į varžybas! Neapsikentę tėvai išsiuntė jį mokytis ir treniruotis į Kauną. O Šaukėnų gimnazija garsėja Antano Griciaus treniruojamais galiūnais, jau visas dešimtmetis Šaukėnai turi po kelis čempionus, Egidijus Vaičiukas jėgos trikovės pasaulio ir Europos rekordus gerino 60 kartų. Bet argi tai įdomu rajono vadams? A. Gricius, kaip ir kiti treneriai, į juos seniai numojo ranka, neprašo pinigų nė kelionėms. Oi ne, vieną sykį jis paramą gavo!..
Sporto žurnalistas papasakoja pusiau juokingą istoriją. Kai pasaulio rekordininką E. Vaičiuką ir jo trenerį A. Gricių Valdas Adamkus pasikvietė į prezidentūrą apdovanojimams, apie tai iš gimnazijos direktoriaus sužinojo rajono meras Vaclovas Andrulis, paskubomis surašė padėkos raštą, surado 500 eurų ir paskutiniu momentu, prieš išvykstant į Vilnių, čempionams spėjo įteikti. Neapsijuokė meras!
– Tai vienintelis man žinomas tokios kilnios paramos aktas,– ironizuoja žurnalistas.
Norėdamas parodyti kažkokį siurprizą, jis pakviečia nuvažiuoti į miesto stadioną.
Siurprizas nelabai malonus. Asfaltuoti bėgimo takai – vienos duobės, šuoliaduobėj gali prasmegti...
– Ar leistumei čia savo vaikams trenuruotis? – klausia K. Lukošius. – Aš – niekada!
Na, bet futbolo stadionas yra! Kad prasta danga, kad ir nelabai lygus, bet vis...
– Kas iš to, kad yra? Čia nieko nevyksta. Ir ne todėl, kad nebūtų futbolo komandų. Pernai Kelmės futbolo komanda laimėjo trečią vietą Raseinių rajono čempionate, prieš tai tytuvėniškiai dvejus metus buvo Raseinių rajono futbolo čempionai, be to, tytuvėniškiai tris kartus yra buvę ir salės futbolo Raseinių čempionais, – pasakoja žurnalistas.
O kodėl jie ne Kelmės, kodėl Raseinių čempionai?
– Matote, norint žaisti šitame baisiame stadione, reikia susimokėti nuomą. O Raseinių rajone stadionai puikiausi, netgi Viduklė, Ariogala turi geresnius stadionus, nei mūsų rajono centras. Ir jie, turėdami gerus stadionus, neprašo nė cento! Rengia atvirus čempionatus, žaiskite į sveikatą! Na, tai mūsiškiai patraukė ten, kur sportas nėra naikinamas. O jūs dar klausiat apie kažkokią paramą Kelmės sportui! Kokia parama, kai pinigų iš žaidėjų reikalauja pati valdžia? – klausia K. Liukošius.
Darosi aišku, kodėl jis netiki jokiais pažadais apie šviesų tinklinio rytojų. O kas turėtų įvykti, kad atsirastų viltis? Juk talentingais žmonėmis Kelmė turtinga!– Aš nežinau, – traukia pečiais Kelmės sporto žinovas. – Šitai valdžiai visai nesvarbu nei rajono garbė, nei įvaizdis. Turi įvykti kažkas, nežinau kas, kad apsiverstų smegenys. Be stebuklo nieko nebus.
