Naujausios
Kalnelyje pakartotas istorinis Sidabrės miesto sudeginimas
Šeštadienio vakarą Kalnelyje (Joniškio rajonas) į dangų kilo ugnies liežuviai ir plaikstėsi dūmai. Didžiulis gaisras suniokojo Sidabrės pilį. Iš tiesų tai buvo istorinio įvykio, Livonijos kronikoje minimo Sidabrės pilies ir priešpilio sudeginimo prieš 725 metus, inscenizacija, dar gerokai iki paties renginio sulaukusi prieštaringų vertinimų.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Kova ir ugnyje paskendusi pilis
Sidabrės pilies sudeginimas truko vos pusvalandį, bet sulaukė gausybės emocijų. Vaikai cypė, šūkavo, vyresnieji puolė fotografuoti, filmuoti aukštyn į vakarėjantį dangų kylančias liepsnas.
Ant kalvos stovinčią pilį užtvėrė žiemgaliai gynėjai. Papėdėje išsirikiavo priešų, Livonijos ordino, kariai. Su kovos šūksniais ir lydimi rago garsų vyrai, ginkluoti kovos kirviais, kalavijais, ietimis, puolė vieni kitus.
Kelios akimirkos mūšio – ir krenta pirmos aukos. Jų yra ir priešų gretose, tačiau kryžiuočiai, tarsi įgavę naują kvėpavimą, vėl puola.
Puolimai ir atsitraukimai kartojasi keletą kartų, bet su kiekvienu jų priešai artėja prie pilies, ir jos užėmimas neišvengiamas.
Kalno papėdėje subėga vaidilutės, kurių būryje – ugnį garbinantis žynys. Deja, tai tarsi pranašystės ženklas – žūti teks liepsnose.
Netrukus ugnies šuoras pakyla virš pirmo pilies bokšto. Po kelių minučių užsidega antrasis, ir liepsna įsišėlsta.
Taip šiuolaikiškai latvių iš Tervetės ir Rygos, Ceklo ir Pilsoto kuršių, klubų „Jotvos sūnūs“, „Stebulė“, „Semigallia“ ir „Simkala“ pakartota 725-erių metų istorija, kada kryžiuočiai sudegino Sidabrės pilį.
Pilį statė iš šiaudų
1289–1290 metais Livonijos kronikoje paminėta Sidabrės pilis ir miestas, šis vardas siejamas su Joniškio vietovės kūrimosi pradžia.
Sidabrė buvo paskutinė Žiemgalos pilis, ilgiausiai priešinusis Ordinui ir galiausiai sudeginta. Po to dalis žiemgalių pasitraukė į Lietuvą. Vėliau Sidabrės „kalnas“ minimas 1426 metų Livonijos ir LDK sienos sutartyje.
Vietos bendruomenei pasitelkus į pagalbą ūkininkus, gyvosios istorijos klubą „Semigallia“ (vadovas Gediminas Angilovas) ir asociaciją Žiemių pradas „Simkala“ (vadovas Andrius Bitaitis) buvo suvežti presuoti šiaudai, iš kurių, prieš tai surentus medinį karkasą, pastatyta pilis su dviem bokštais.
Kalnelio kaimo bendruomenės pirmininkė Virgita Tuminienė sako, kad tokių įvykių, kaip Sidabrės pilies sudeginimas, nevalia pamiršti. Todėl ir kilo mintis ją paminėti patrauklia, vaizdžia forma.
Sugrįžimas į praeitį
Susirinkusių renginio dalyvių dėmesio sulaukė eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ bei pavienių laisvųjų amatininkų iš Lietuvos ir Latvijos sukurta XIII amžiaus gyvenvietė, kur galėjai pamatyti rankų taiklumą mėtant ietį miklinančius arba prie ginklų gamybos plušančius vyrus, paragauti bebro uodegos, pasivaišinti Kalnelio kaimo seniūnaičio Povilo Mikalajūno virtais barščiais arba neskaldytų avižų koše. Čia pat vaišinta varškės sūriu, lašiniais, siūlyta žolelių arbatos arba parvežti lauktuvių saldžių meduolių.
Į žaidimus ir šokių sūkurį viliojo bei savo dainomis linksmino folkloro ansamblis „Vaiguva“ iš Šiaulių ir Joniškio kultūros centro folkloro kolektyvas „Kupars“.
Vėliau dainomis užliūliavo folkroko grupė „Žalvarinis“.
Merginos demonstravo Kirnaičių renginių organizatorės Gražinos Andrašiūnienės rankomis pagal jos pačios įsivaizdavimą ir istorinius duomenis sukurtus žiemgališkus rūbus.
Būta skeptiškų nuomonių
Kalnelio kaimo bendruomenės projektas „Sidabrės miesto sudeginimas“ prieš kelis mėnesius, kai Lietuvos kultūros taryba jam skyrė 10 tūkstančių litų, viešai sulaukė pasišaipymų, esą geriau imituoti ne kaimo sudeginimą, bet padegti tuos pinigus.
Pašaipos pirmiausia pasirodė socialiniame tinkle „Facebook“, vėliau išplito ir plačiau. Menininkai ėmė diskutuoti, ar verta tokiam renginiui skirti tūkstančius litų. Kai kurie, matydami tik projekto pavadinimą, leido sau improvizuoti, kad greičiausiai Kalnelio kaimas sugalvojo susideginti ir emigruoti į Airiją, tik ar tam reikią tiek daug pinigų? Degtukai pigiau kainuoja.
Buvo siūlančių ir verčiau tuos 10 tūkstančių iškabinėti mažomis kupiūromis bei uždegti, tai bent visas kaimas galėtų bėgti pasiimti pinigų, kol nesudegs.
Tada Kalnelio kaimo bendruomenės pirmininkė V. Tuminienė bei keletas joniškiečių viešai aiškino, kad pinigai skirti ne veltui, bet gyvai istorijos pamokai, kuri jaunimui galbūt padarys didesnį įspūdį nei vadovėlyje perskaityti tekstai.
Po renginio jame dalyvavusios merginos, kurioms teko vaidinti vaidilutes, sakė, kad pilies sudeginimas buvo vienas įspūdingiausių kada nors jų matytų reginių, kurio tikrai nepamirš.
Autorės nuotr.
MŪŠIS: Pilies papėdeje užvirė mūšis.
MAISTAS: Emilija Kvedarienė siūlė ragauti naminių lašinių, sūrio.
DAINININKAI: Žiemgališkais stilizuotais rūbais apsirengę Joniškio kultūros centro folkloro kolektyvo „Kupars“ nariai.
PILIS: Ant kalvos iš šiaudų buvo pastatyta pilis. Tiesa, tikroji pilis stovėjo ant kito netoli esančio piliakalnio, bet ten dabar stovi bažnyčia, veikia kapinės.
PRIEŠAI: Kovai pasiruošę Livonijos ordino kariai.
SUDEGINIMAS: Sidabrės pilį, kaip prieš 725 metus, prarijo liepsnos.
ŠOKIS: Vaidilučių šokis.
ATMINTIS: Kalnelio kaimo bendruomenės pirmininkė Virgita Tuminienė sako, kad tokių įvykių, kaip Sidabrės pilies sudeginimas, nevalia pamiršti, todėl kilo mintis ją paminėti patrauklia, vaizdžia forma.
RŪBAI: Merginos demonstravo Kirnaičių renginių organizatorės Gražinos Andrašiūnienės rankomis pagal jos pačios įsivaizdavimą ir istorinius duomenis sukurtus žiemgališkus rūbus.