Į amžinąjį poilsį palydėtas profesorius Jonas Kievišas

Redakcijos archyvo nuotr.
Pro­fe­so­rius Jo­nas Kie­vi­šas (1941–2020).
Šeštadienį Kuršėnų senosiose kapinėse amžinojo poilsio atgulė profesorius Jonas Kievišas. Šv. Mišios už velionį aukotos Kuršėnų bažnyčioje.
Profesorius mirė eidamas 80-uosius metus, gegužės 22 dieną.

Pedagogas, dirigentas J. Kievišas gimė Ožkėnuose, netoli Kuršėnų (Šiaulių r.). Daugiau nei keturis dešimtmečius dėstė Šiaulių universitete, vėliau – Lietuvos edukologijos universitete. Vadovavo chorams, ansambliams Kuršėnuose ir Šiauliuose, organizavo kultūros renginius, konferencijas.

„Netekome mokslininko, kuris, tęsdamas tarpukario Lietuvos tradicijas, puoselėjo ir plėtojo labai svarbią tautos kultūrai dvasingumo sklaidą ugdymo realybėje“, – in memoriam Jonui Kievišui rašo Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija.

Su Jonu Kievišu kalbėjomės praėjusių metų rudenį, kai buvo išleista profesoriaus sudaryta penktoji knyga, skirta ugdymo dvasingumo temai – „Ugdymo dvasingumo horizontas“ („Monografijoje – ugdymo dvasingumo svarba“, Živilė Kavaliauskaitė, 2019-10-31).

Ukrainiečių kalba išleista kolektyvinė monografija Kijeve vykusioje tarptautinėje švietimo inovacijų parodoje buvo įvertinta nominacija „Ryškiausi moksliniai pasiekimai – 2019“.

Dvasinio ugdymo tema profesoriui buvo labai svarbi.

„Praktikoje įsivyrauja požiūris, kad „žinios – jėga“, „žinios – gerovė“, kad žmogui pakanka gyventi „čia ir dabar“ rūpinantis savo materialia buitimi. Svarbiausia, kad toks žmogus dažnai nebesuvokia dvasinių vertybių vienijančio vaidmens visuomenėje ir net gali tyčiotis iš tų, kurie vertina dvasinę aplinką ir žmogiškus santykius. Kitaip tariant, bręstanti asmenybė susvetimėja, o visuomenėje įsivyrauja primityvi vartojimo kultūra ir ją žyminčios vertybės. Lyginant išskirtas asmenybės brandos kryptis aiškėja ugdymo paskirtis ir galimybės pasitarnauti asmenybės tobulėjimui ir demokratinės visuomenės raidai“, – sakė J. Kievišas.

Mokslininkas buvo tęstinės tarptautinės konferencijos „Dvasingumo sklaida ugdymo realybėje“ iniciatorius ir jų kuratorius, monografijų „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ (2009), „Ugdymo dvasingumas“ (2012), „Ugdymo dvasingumo kontekstas“ (2014), „Ugdymo dvasingumo raida“ (2016) ir „Ugdymo dvasingumo horizontas“ (2019) sudarytojas.

J. Kievišas Šiaulių universitete (anksčiau – Šiaulių pedagofinis institutas) dėstė 1966–2009 metais, 1992–1997 metais buvo Meno pedagogikos katedros vedėjas.

Lietuvos edukologijos universitete (anksčiau – Vilniaus pedagoginis institutas) J. Kievišas pradėjo dirbti nuo 1999 metų vyr. mokslinio bendradarbio pareigose Pedagogikos ir psichologijos fakulteto Ugdymo tyrimų centre, vėliau jam suteiktas socialinių mokslų profesoriaus pedagoginis vardas. Į pensiją išėjo 2015 metais.

Profesorius aktyviai ir išsamiai gilinosi į ugdymo problemas, patirtį ir tyrimus apibendrino monografijose, mokymo ir metodinėse priemonėse, moksliniuose straipsniuose Lietuvos ir užsienio leidiniuose.

J. Kievišo mokslinė veikla tiesiogiai siejosi ir su jo turtinga menine patirtimi.

1963 metais įkūrė Kuršėnų miesto chorą ir iki 1965 metų jam vadovavo. 1966–1972 metais – Šiaulių dainų ir šokių ansamblio „Jovaras“, 1968–1972 metais – Šiaulių pedagoginio instituto studentų dainų ir šokių ansamblio, 1976–1981 metais – Šiaulių mokytojų namų choro „Varsa“, 1982–2001 metais – Šiaulių rajono kultūros darbuotojų kamerinio choro, 1988–1993 metais – merginų choro „Pavasaris“ meno vadovas ir dirigentas.

Dirigavo dainų šventėms, su meno kolektyvais koncertavo užsienyje ir Lietuvoje, organizavo muzikos renginius Sąjūdžio laikotarpiu, parengė kolektyvus Lietuvos dainų šventėms, II Pasaulio lietuvių dainų šventei (1994), Respublikinei religinės muzikos šventei (2000), tarptautiniams studentų festivaliams ir kt. Tapo V-ojo S. Šimkaus tarptautinio chorų konkurso ir įvairių respublikinių konkursų laureatu.

J. Kievišas, kilęs iš tuometinio Kuršėnų valsčiaus, baigęs Kuršėnų vidurinę mokyklą, domėjosi, kas vyksta gimtajame krašte, dalyvavo Vilniaus kuršėniškių klubo veikloje.

„Kiekvienas savyje nešame dvasingumą, jį skleidžiame ir kuriame šią dvasinę atmosferą. Ją reikia gebėti kurti – ne tik norėti kurti. Reikia išmokti, įprasti kurti. Tada jausimės laimingesni, dvasiškai turtingesni“, – 2014 metais Vilniaus kuršėniškių klube sakė profesorius.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos