Naujausios
Gyvenvietę prie Verpeliuko ištuštino emigracija
Kelmės priemiestyje, šalia kelio į Šaukėnus, Verpeliuko upės pakrantėje, įsikūrusi Verpenos gyvenvietė devynioliktajame amžiuje garsėjo prekymečiais. Čia stovėjo ir Lietuvos didiko Melchioro Šemetos dvaras. Tarpukaryje gyvavo 21 ūkis. Sovietmečiu Verpena buvo tarybinio ūkio gyvenvietė.
Šiandien Verpena garsi unikalia medine savo bažnytėle ir Šv. Onos atlaidais. Nemažą gyventojų dalį sudaro našlės. Kaimą ištuštino senimo mirtys ir jaunimo emigracija.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Emigruoja ir po du kartus
Verpenos seniūnaitės Alminos Jankauskienės sodyba. Erdvus daug metų lipdytas jos šeimos gyvenamasis namas. Priešais namą – pobūvių salė. Ji įrengta pastate, kuris prieš keliolika metų dar glaudė gyvulius.
Priemiesčio gyvenvietėje nebuvo verta kabintis į žemę. Juolab, kad jos turėjo tik tris hektarus. Jankauskai nusprendė imtis verslo. Alminos vyras įkūrė transporto įmonę. Joje dirba ir savo verslą kuria Jankauskų jaunėlis sūnus Raimondas, grįžęs iš Airijos. Abu su žmona šalia tėvų verslo dar bando verstis suknelių ir kitų proginių drabužių nuoma.
Vyresnysis jo brolis Žilvinas pasiliko Airijoje. Ten su savo šeima gyvena jau trylika metų.
Ponia Almina pastumia lėkštę su šviežiais prieš kelias dienas nuo medžio nuskintais apelsinais. Brolis Romualdas atsiuntė iš Ispanijos. Jis ten gyvena ir dirba daug metų. Almina kiekvieną rugsėjį skrenda pas jį paviešėti. Rudeniop lietuviškai prigimčiai pakeliamesnis karštis. Kartą per metus aplankyti artimųjų parskrenda ir Romualdas.
Emigracija palietė ne tik Jankauskų šeimą. Beveik kiekvienoje verpeniškių šeimoje yra emigrantų. Daugelis svečiose šalyse jau nusipirkę namus, leidžia vaikus į mokyklą. Negrįš bent jau tol, kol vaikai ten nebaigs mokyklos.
Yra ir atvirkštinių situacijų. Norintys, kad vaikai baigtų lietuvišką mokyklą, grįžta, kai vaikai sulaukia mokyklinio amžiaus. Deja, kartais apsisuka ir išvažiuoja atgal.
„Jie ten pripratę gauti normalų atlyginimą, gyventi per daug netaupydami, – pasakoja A. Jankauskienė. – Čia baugina nežinomybė. Realybė, prie kurios prisitaikyti, paragavus kitokio gyvenimo, sunku. Viena šeima neperseniausiai grįžo namo. Padirbėjo pusmetį „Norvelitoje“. Nusivylė Lietuva. Emigravo dar kartą.“
Vaikai išvažiavę. Vyrai numiršta. Moterys našlės lieka visiškai vienos. Ponia Almina skaičiuoja, jog Verpenoje labai daug našlių. Daugelis namų ir butų – pustuščiai. Gyvena po vieną žmogų.
Pagrindinė verpeniškių emigracijos kryptis – Ispanija. Po kelis išvažiavę į Airiją ir Angliją.
Kai kurie taip ir pradingsta. Tėvai nežino, ar jie gyvi, ar mirę. Nepalaiko jokių ryšių su Tėvyne. Viena jauna moteris išvažiavo į Airiją prieš daugelį metų. Tėvai ir brolis bandė jos ieškoti. Neatsišaukė. Kai įsikišo redakcija, moteris paskambino, patikino, kad yra sveika ir gyva. Bet nenorinti bendrauti su Lietuvoje likusiais atrtimaisiais.
Neseniai artimieji sulaukė pasiūlymo pasiimti ir parsivežti į Lietuvą tris jos vaikus. Kur ji pati, niekas neinformuoja.
Ir Tarybų sąjungoje važiuodavo uždarbiauti
A. Jankauskienė pasakoja, jog emigracija jos šeimoje – ne naujiena. Nuo Dubėnų krašto kilusi moteris pati visą vaikystę praleido Ukrainoje. Jos tėvas dirbo anglių kasykloje Guchove.
„Kartą žmones šachtoje užgriuvo anglys. Tėvelį ištraukė sužalotą, – nesaldžius vaikystės prisiminimus dėsto ponia Almina. – Į namus parnešė tik jo kruviną vatinuką. Manėme, kad jis jau nebegyvas. Bet, ačiū Dievui, išgyveno.“
Pasveikęs tėvas toliau dirbo anglių šachtoje. Tik, kai Alminai atėjo laikas lankyti mokyklą, šeima grįžo į Lietuvą. Nuo kūdikystės gyvenusi Ukrainoje Almina kalbėjo tik rusiškai. Vaikai kieme ją pravardžiuodavo burlioke, nenorėjo su ja žaisti.
Verpenos seniūnaitė sako šiandien esanti laiminga, kad tėvai grįžo į Lietuvą. Jeigu būtų likę Ukrainoje, neaišku, koks likimas šiandien būtų ištikęs.
Laiminga Tėvynėje
Šiandien, savo Tėvynėje, ponia Almina sako esanti laiminga. Po truputį lipdo gyvenimą. Nenori visko ir daug iš karto. Sako nuo vaikystės buvusi kukli. Netroškusi prabangių žaislų. Vieną lėlę turėjo – ir užteko.
Jau trisdešimt metų Verpenoje. Pažįsta visus žmones. Trečia kadencija ją renka seniūnaite. Ji prižiūri už pašalpas atidirbančius žmones, parodo, ką jiems dirbti. Jei iškyla kokių problemų, susisiekia su seniūnu. Seniūnas, pasak A. Jankauskienės, labai rūpestingas žmogus. Tuoj pat sureaguoja į iškilusią problemą.
„Verpena per pastaruosius keliolika metų labai pasikeitė, – pasakoja seniūnaitė. – Nebeliko gyvulių. Laukai – tušti. Nėra iš ko nusipirkti net naminio pieno. Taip atsitiko ne todėl, kad žmonės – tinginiai. Senieji gyventojai laikyti gyvulių ir dirbti žemę neturi sveikatos.
Jauni išnaudoja priemiestinės gyvenvietės statusą. Važinėja dirbti į Kelmę, Šiaulius, netgi Raseinius. O kai dirbi ir į darbą dar tenka važinėti, kada belaikyti gyvulius? Prie žemės liko tik stambieji ūkininkai. Bet daugelis jų gyvena ne Verpenoje.
Ne viena Verpenoje gyvenanti jauna šeima sukūrė savo verslą. Nėra milijonieriai, bet šeimas išlaiko.
Jaunimas aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime. Pavyzdžiui, daugiavaikės Krencių šeimos atžala Kęstas suburia gyvenvietės sportininkus, sudaro krepšinio komandą, prisideda organizuojant Oninių šventę.
Kaimas didžiuojasi savo bažnyčia
Nors pamaldos Verpenos Šv. Onos bažnyčioje vyksta nereguliariai, bet vietos gyventojai gerbia savo šventovę ir nori ją išsaugoti. Kai prakiuro bažnytėlės stogas, viena iš bendruomenės aktyvisčių Jadvyga Saročkienė ir kitos moterys rinko pinigus bažnytėlės stogo remontui. Palyginti nedidelės gyvenvietės žmonės paaukojo 2000 eurų.
Likusią dalį stogo remontui reikalingų lėšų skyrė rajono savivaldybė. Stogas buvo sutvarkytas, ir medinės architektūros paminklas nepūdomas iš vidaus.
Bažnyčia Verpenoje pastatyta 1775 metais. 1901–1908 metais, kai buvo statoma Kelmės bažnyčia, Verpenos bažnytėlėje melsdavosi ir Kelmės katalikai.
Galbūt todėl iki šiol išliko tradicija per Šv. Onos atlaidus iš Kelmės bažnyčios procesijai keliauti pustrečio kilometro iki Verpenos.
Medinė Verpenos bažnyčia yra santūrių liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė, vienanavė. Savo formomis artima Kelmės evangelikų reformatų bažnyčiai. Tik pastaroji yra mūrinė.
Verpeniškių bažnytėlę norėta išvežti į Rumšiškes. Tačiau vietos gyventojai nesutiko su šiuo sprendimu ir išsaugojo savo šventovę Verpenoje.
Žmonės vienas kitam artimi
Seniūnaitė pasakoja, jog Verpenos senbūviai vienas kitam artimi. Čia nėra susvetimėjimo.
Aktyvios, balsingiausios gyvenvietės moterys susibūrė į giedotojų būrelį. Būreliui priklauso Genė Razminienė, Genė Puklienė, Janina Pelenienė, Danutė Jankauskienė, Jadvyga Saročkienė. Jeigu leidžia sveikata, jos pagieda per Verpenos senbūvių šermenis. O šermenys gyvenvietėje – gana dažnos. Vien praėjusią savaitę mirė trys žmonės.
A.Jankauskienė kartu su kitais Verpenos gyventojais džiaugiasi, kad gyvenvietėje išlaikytas medicinos punktas. Jame dirba Vanda Valantiejienė.
Nors iki Kelmės ligoninės tik trys kilometrai, verpeniškiams patogiau, kai vietoje yra medicinos punktas. Ar vaistus susileisti, ar kokią tabletę gauti, nereikia išsiruošti iš namų ir gaišti pusdienio. Be to, ne kiekvienas iš senstančio kaimo turi jėgų tokį atstumą įveikti.
Autorės nuotr.
TRAUKA: Gyvenvietės centrą žyminti Šv. Onos bažnytėlė yra verpeniškių traukos centras. Ją 1775 metais pastatė grafas Valavičius. Manoma, jog vėliau bažnyčia sugriuvo. Buvo pastatyta nauja ir pavadinta Kelmės bažnyčios koplyčia.
RŪPESČIAI: Verpenos seniūnaitė Almina Jankauskienė gyvena viso kaimo rūpesčiais.
PRIEMIESTIS: Priemiestinė gyvenvietė traukia kurtis ir jaunas šeimas.
GYVENVIETĖ: Verpenos gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose pirmąsyk paminėta 1585 metais. Minimas Melchiorui Šemetai priklausęs Verpenos dvaras. 1611 metais Verpenos gyvenvietė minima Kražių valsčiaus aktuose. O 1753 metais Verpenos dvaro inventoriaus aktuose minimas Verpenos miestelis.