Naujausios
Už keturis tūkstančius kilovatų – 40 eurų?
Kelmiškė Marytė (vardas pakeistas – R.M.) nupirko sodybą su saulės elektrine. Moteris gyvena užsienyje. Į Lietuvą grįžta tik porą kartų per metus atostogoms. Taigi, išnaudoti visą pagaminamą energiją nėra šansų.
Kreipėsi į ESO ir „Enefit“, su kuria sudariusi sutartį – gal galėtų pertekline energija kompensuoti kaime gyvenančių tėvų išlaidas už elektrą. Jie vasarą elektra šildosi vandenį, elektrą naudoja hidroforas, iš šulinio pakeliantis vandenį, valymo įrenginiai – sąskaitos pensininkams tikrai nemažos.
Deja, išgirdo atsakymą, jog to padaryti negalima. Mat, sodyba priklauso ne Marytei, o jos tėvams.
Per tą laiką, kai Marytė nupirko sodybą, ir tik epizodiškai joje gyveno, susikaupė apie keturi tūkstančiai kilovatvalandžių nepanaudotos energijos. Ypač daug prigaminta šių metų kovo mėnesį, nes beveik visos dienos buvo saulėtos.
Kovo 31 -ąją baigėsi dvejų metų laikotarpis, kai saulės elektrinių savininkai ar kiti elektros gamintojai galėjo kaupti pagamintą elektrą ESO tinkluose. Sukauptos ir nepanaudotos gamintojo kilovatvalandės bus perduodamos įmonėms, su kuriomis tie gaminantys vartotojai sudarę sutartis: „Enefit“, Igničiui“, „Elektrum“.
Tos įmonės privalo neva nupirkti iš gamintojo nepanaudotą elektrą. Taigi, nupirks. Bet mokės tik po 1 – 1,2 cento už kilovatvalandę. Kai kuriems gaminantiems vartotojams galbūt nuskils geriau – gaus po 6 – 6 centus už kilovatvalandę. Priklauso nuo sudarytos sutarties. Bet sutarties sąlygas diktuoja elektrą parduodančios įmonės. Eilinis žmogus kartais nelabai ir supranta po naudingomis ir po nenaudingomis sąlygomis pasirašo.
Vadinasi Marytė už 4000 nepanaudotų kilovatvalandžių gaus 40 – 50 eurų. Tiksliau, negaus. O „pagal nutylėjimą“ ta suma bus panaudota padengti ateities sąskaitoms. Tų sąskaitų, suprantama, nebus, nes elektros nepervartoja tik pritaupo. Vadinant daiktus tikraisiais vardais, ta elektra bus tiesiog nurašoma, anuliuojama.
Gamintojos tėvams 4000 kilovatų užtektų visiems metams. O 40 ar 50 eurų – nepakaktų apmokėti net vieno mėnesio sąskaitos. Už kilovatvalandę ir jos persiuntimą jie moka po 23 centus. Per metus išleidžia daugiau kaip visą mėnesio pensiją – apie 800 eurų.
Kam Lietuvoj gyventi gera?
Lietuvoje gyventi gera tiems, kurie įkišę snapus į svetimą naudą. O ypač tiems, kurie perparduoda elektrą. Ne gamina. Tik perparduota. Jiems, pasirodo, dirba ir Marytės saulės elektrinė, už kurią pirkdama sodybą, ji sumokėjo solidų priedą. Dirba ne varganiems pensininkams jos tėvams, o turtuoliams elektros perpardavinėtojams, kurių atsiradimo dėka lietuviams elektra pabrango trigubai.
Štai ir Marytės saulės elektrinėje pagamintą energiją jie neanuliuos, neištrins, o be abejo, parduos. Iš vartotojo pareikalaus po 10–11 ar net daugiau centų. Vadinasi, „uždirbs“ dešimteriopai.
Bet vistiek ir toliau verks, kad gaminantys vartotojai jiems nuostolingi. Ypač dabar, kai už jų elektrinių pagamintą ir nesunaudotą elektrą reikės sumokėti milijonus. Tik kokiu stebuklingu būdu tie milijonai susidarys mokant po centą už kilovatvalandę?
Viešai verkia. O slapčia, matyt, trina iš džiaugsmo rankas gaudydami svetimą naudą. Juk paprastai ir ūkiškai skaičiuojant kiekvienas milijonas, tą elektrą pardavus, pavirs dešimčia milijonų.
„Aš ant savo namo stogo laikau šitą gargarą tam, kad jis uždirbtų pinigus ir taip piniguose besimaudančiai įmonei? Nuolat trukdau kaimynus, kad jie pažiūrėtų, ar viskas su ja gerai. Moku už tos elektros, kurios pati nepanaudoju, pasaugojimą. O jei panaudoju kelias dienas per Kalėdas, moku už persiuntimą,“ – tokiu begėdišku žmogaus išnaudojimu stebisi Marytė.
Keisčiausia, jog ne už eilinį vartotoją, o už milijonus vartančias įmones stoja ir įvairiausio plauko ekspertai. Jie aiškina, kad saulės elektrines turintys gamintojai neturi „uždirbti“ – tik sumažinti sąskaitas už elektrą.
Žodžiu, iš žmogaus pirktos ir prižiūrimos elektrinės ne tik gali, bet tiesiog privalo uždirbti turtingos įmonės, kuriose atlyginimo vidurkis siekia 4000 eurų. Toks nepajudinamas išnaudojimu pagrįstas kapitalizmo dėsnis.
Tie seimūnų pažadai...
Beje, viešojoje erdvėje nepavyko rasti kokios nors aiškesnės Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos pozicijos. Tik informacija apie brangsiančias elektros pasaugojimo ir persiuntimo paslaugas.
Nors, pavyzdžiui, 2024 metais, pasibaigus elektros kaupimo laikotarpiui, buvo nustatyta beveik 9 centų už kilovatvalandę saulės elektrinių pagamintos elektros kilovatvalandės kaina.
Kodėl elektra taip nupigo šiemet? Kodėl kaupimo laikotarpis baigiamas ne nuo vienų naujųjų metų iki kitų, o būtinai kovo 31 -ąją. Ar ne todėl, kad kovo mėnesį būna daugiau saulės ir elektrinės prigamina daugiau perteklinės energijos, kuri atitenka perpardavinėtojams? O jie pasiteisina to meto energijos pertekliumi ir gali mokėti mažiau?
Kur dingote eiliniais žmonėmis rūpestį deklaruojantys socialdemokratai ir premjerė, kažkada gynusi žmones per profsąjungas? Į kokį smėlį lyg stručiai galvas sukišę energetikos problemas taip uoliai žadėję spręsti „Nemuno aušros“ vyrai ir moterys, reziduojantys Seime?
Dar rudenį seimūnai viešai davė pažadą pakeisti Įstatymą, kuris draudžia saulės elektrinės pagamintu elektros pertekliumi pasidalinti su kitame objekte gyvenančiais artimaisiais. Žadėjo įteisinti tokią galimybę Įstatymu. Deja, kol kas tyla.
Kaip tyla ir iš jau metus veikiančios Maisto tarybos, įkurtos neva tam, kad analizuotų maisto grandinę nuo gamintojų iki pardavėjų ir siektų kainų stabilumo. O maisto kainos kaip šuoliavo į priekį nepavejamu greičiu, taip tebešoliuoja.
Išvada viena: kokią valdžią beišsirinktume, ji nesukurs nei teisingumo, nei lygybės ar brolybės. Visuomet atsiras nusipelniusių gyventi gerai, geriau ir geriausiai. O eiliniam valstybės piliečiui teks misti auksiniais išrinktųjų pažadais, viltimis ir kasdien taupyti elektrai, vaistams ir kruopoms.