Gyvenimas – ant ratų

Gy­ve­ni­mas – ant ra­tų

Iš Kel­mės ra­jo­no Vai­gu­vos, iš gau­sios, de­šim­ties bro­lių ir se­se­rų šei­mos ki­lęs Leo­nas Šim­kus, jau dau­ge­lį me­tų gy­ve­na Kur­šė­nuo­se ir be­veik pen­kias de­šim­tis me­tų, iki šiol, dir­ba vai­ruo­to­ju. Tei­sę vai­ruo­ti įgi­jęs dar tar­nau­da­mas ta­ry­bi­nė­je ar­mi­jo­je, da­bar sep­ty­nias­de­šimt­me­tį per­ko­pęs po­nas Leo­nas va­ži­nė­ja į to­li­mus rei­sus po vi­są Eu­ro­pą.

„Esu stip­rus, nė sy­kio ne­si­rgęs, li­go­ni­nės ne­ma­tęs, tad ko­dėl ne­pa­dir­bė­jus?“, – šyp­so­jo­si Leo­nas Šim­kus, at­vy­kęs į sa­vo tė­viš­kę, pa­dė­ti ten li­ku­siam ir ūki­nin­kau­jan­čiam bro­liui Vac­lo­vui.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Tė­viš­kė trau­kia, bet ap­lan­ko ją re­tai

Sau­lė­tą ge­gu­žės prieš­pie­tį ne­di­de­lia­me Vai­gu­vos mies­te­ly­je ver­da gy­ve­ni­mas. Daž­nas, iš­tai­kęs ra­mų, be lie­taus, lai­ką, sku­ba ra­vė­ti dar­že­lius, pjau­na žo­lę, ant il­gų vir­vių ka­bi­na skal­bi­nius.

Žo­liap­jo­vę „už­si­kū­ręs“ ir į sa­vo tė­viš­kę at­va­žia­vęs, da­bar Kur­šė­nuo­se su šei­ma gy­ve­nan­tis, Leo­nas Šim­kus.

„Pa­de­du čia li­ku­siam bro­liui Vac­lo­vui. Mes, li­kę bro­liai ir se­se­rys, raš­tiš­kai at­si­sa­kė­me sa­vo da­lies jo nau­dai. Va­cius iš tė­viš­kės nie­kur nei­šė­jo, sėk­min­gai ūki­nin­kau­ja, lai­ko ke­lias de­šim­tis mel­žia­mų kar­vių, bi­čių, paukš­čių, dir­ba apie 100 hek­ta­rų že­mės. Aš bent žo­lę nu­pjau­nu“, – sa­kė po­nas Leo­nas. Bro­liui Vac­lo­vui tal­kau­ja ir ne­to­lie­se gy­ve­nan­tis bro­lis, se­se­rys, at­vyks­tan­čios net iš Gargž­dų.

Bu­vęs vai­gu­viš­kis ir daž­niau at­va­žiuo­tų į sa­vo tė­viš­kę, dar dau­giau bro­liui pa­dė­tų, bet iki šio­lei dar dir­ba to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju. Kar­tais iš­vyks­ta ir po pu­sant­ro mė­ne­sio, po Eu­ro­pą va­ži­nė­ja. Da­bar ke­lio­nių marš­ru­tai nu­si­tie­sę po Skan­di­na­vi­ją.

„Pra­šė darb­da­viai kuo grei­čiau su­si­ruoš­ti va­žiuo­ti. Bet mes su žmo­na ir Kur­šė­nuo­se, nuo­sa­va­me na­me gy­ven­da­mi, tu­ri­me že­mės ga­ba­liu­ką, rei­kė­jo dar­žus pa­sė­ti“, – aiš­ki­no L. Šim­kus.

Jei jau vi­sai tiks­liai – Leo­nas Šim­kus yra gi­męs Už­gi­rių kai­me. Bet to­je vie­to­je tik aly­vų krū­mas li­kęs, ir miš­kai – ap­lin­kui. Vy­ras yra nu­spren­dęs tik­ro­je sa­vo tė­viš­kė­je, prie aly­vų, suo­le­lį pa­sta­ty­ti. Kad at­va­žia­vęs ga­lė­tų ra­miai pa­sėdėti ir įsi­leis­ti švie­sių vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų.

Iš Už­gi­rių L. Šim­kaus tė­vai bu­vo per­si­kė­lę į Pap­rū­džius, tik vė­liau įsi­gi­jo na­mu­ką Vai­gu­vo­je. Ir gy­ve­no abu iki mir­ties. „Se­na­sis na­me­lis da­bar pa­vers­tas pir­ti­mi, o nau­ja­sis, ku­ria­me bro­lis gy­ve­na, ir ku­ria­me mes at­va­žia­vę at­si­sto­ja­me, ma­no su tė­vu sta­ty­tas prieš dau­giau kaip 50 me­tų“, – pa­sa­ko­jo L. Šim­kus.

Prie tech­ni­kos – kaip prie me­daus

Leo­nas Šim­kus sa­kė, jog nuo pat vai­kys­tės jį įvai­ri tech­ni­ka trau­ku­si kaip me­dus, o ben­zi­nas iš to­lo kve­pė­da­vo.

Ta­ry­bi­nė­je ar­mi­jo­je pa­kliu­vo tar­nau­ti prie Mask­vos, prie Še­re­met­je­vo oro uos­to. „Mums, 1946-ųjų me­tų vai­ki­nams, te­ko tre­jus me­tus tar­nau­ti. Tie­sa, du kar­tus bu­vau ato­sto­gų iš­leis­tas. Ar­mi­jo­je įgi­jau ir vai­ruo­to­jo tei­ses. Grį­žęs, 22 me­tus Šiau­liuo­se, Au­tot­rans­por­to įmo­nė­je vai­ruo­to­ju iš­dir­bau. Ir vė­liau, iki da­bar, su ma­ši­no­mis ne­si­ski­riu“, – pa­sa­ko­jo.

Nors ir nie­kur ne­rei­kia va­žiuo­ti, vy­riš­kis kas ry­tą sa­vo nuo­sa­vą ma­ši­ną iš ga­ra­žo iš­va­ro ir kie­me pa­si­sta­to.

55 me­tai – toks Leo­no Šim­kaus dar­bo sta­žas. Bet vy­rui pen­si­jos, kaip pa­ts tvir­ti­no, neuž­ten­ka nė sa­vo ma­ši­nai iš­lai­ky­ti. To­dėl ir dir­ba. „Bet, jei at­vi­rai, jei ir bū­tų pa­kan­ka­mai pi­ni­gų, vis vie­na be vai­ra­vi­mo, ma­ši­nų sun­kiai iš­gy­ven­čiau“, – pri­pa­ži­no.

Vie­nas marš­ru­tas tę­sia­si maž­daug po pu­sant­ro mė­ne­sio. Per de­vy­nių va­lan­dų dar­bo die­ną nu­va­žiuo­ja­mi 700- 800 ki­lo­met­rų. Per sa­vai­tę pa­gal nor­ma­ty­vus lei­džia­ma dirb­ti dvi die­nas po 10 va­lan­dų, bet iš vi­so per sa­vai­tę ne­ga­li­ma dir­bti il­giau kaip 90 va­lan­dų.

„Da­bar va­ži­nė­ju tik po Skan­di­na­vi­jos ša­lis: Da­ni­ją, Šve­di­ją, Nor­ve­gi­ją. Bet esu vi­są Eu­ro­pą iš­va­ži­nė­jęs. Is­pa­ni­ja, Pran­cū­zi­ja, Por­tu­ga­li­ja, Vo­kie­ti­ja, Lenkija... Vien Ita­li­jo­je dir­bau pen­ke­rius me­tus“, – pa­sa­ko­jo.

Per il­gai trun­kan­čias ke­lio­nes Leo­nas Šim­kus ras­da­vo lai­ko ir sve­čias ša­lis bent trum­pam ap­lan­ky­ti. Vy­riš­kiui di­de­lį įspū­dį pa­li­ko se­no­vi­nis mu­zie­jus, pi­lis Pran­cū­zi­jos pa­sie­ny­je. Ten pra­lei­do vi­są poil­sio die­ną.

„Per ši­tiek ke­lio­nių ne­su į jo­kias ne­ma­lo­nias si­tua­ci­jas, ava­ri­jas pa­kliu­vęs. Svar­biau­sia yra ne­sku­bė­ti, ne­sės­ti prie vai­ro iš nuo­var­gio lim­pan­čio­mis aki­mis“, – aiš­ki­no L. Šim­kus.

Su žmo­na Leo­nas Šim­kus užau­gi­no du sū­nus, vie­nas pa­se­kė jo pė­do­mis – dir­ba vai­ruo­to­ju. Jau su­lau­kė tri­jų anū­kų.

Il­gaam­žių, stip­rių žmo­nių gi­mi­nė

Ša­li­mais Šim­kų, Vai­gu­vo­je, tik ki­to­je gat­vės pu­sė­je, gy­ve­na Ona Ne­ve­raus­kie­nė – Leo­no Šim­kaus te­ta, ma­mos se­suo. O. Ne­ve­raus­kie­nės ma­ma Ma­ri­jo­na Ri­mei­kie­nė iš­gy­ve­no la­bai il­gą am­žių, mi­rė su­lau­ku­si 111 me­tų, ne­pra­ras­da­ma švie­sios at­min­ties.

„Mū­sų vi­sa gi­mi­nė – stip­ri“, – sa­kė Leo­nas Šim­kus, ir pa­ts ne­ži­nan­tis, kas yra li­gos, dak­ta­rai, po­lik­li­ni­kos ar li­go­ni­nės.

Šei­mos gy­dy­to­ją vy­ras, kaip ir pri­klau­so, yra pa­si­rin­kęs, bet pas ją ne­si­lan­ko dėl la­bai pa­pras­tos prie­žas­ties – ne­tu­rė­tų kuo skųs­tis. „Su sa­vo šei­mos gy­dy­to­jos tė­ve­liu esa­me kar­tu dir­bę, tad ir ją ne­blo­gai pa­žįs­tu. Kai su­si­tin­ka­me, ma­nęs vis klau­sia, ko­dėl neap­si­lan­kau. Aš lei­džiu sau pa­juo­kau­ti, at­sa­ky­da­mas, kad bi­jau. Dar ne­ty­čia ko­kią li­gą ras“, – šyp­so­jo­si.

Leo­nas Šim­kus ne­ži­no, iš kur jo svei­ka­ta ima­si. Vy­ras gy­ve­na pa­pras­tai, val­go įpras­tą mais­tą. Tik per vi­są gy­ve­ni­mą nė­ra nė vie­nos ci­ga­re­tės su­rū­kęs, iki 40 me­tų – nė la­šo al­ko­ho­lio nera­ga­vęs (ir da­bar – tik sim­bo­liš­kai tau­rę pa­ke­lia), 14 me­tų ne­var­to­ja cuk­raus, jo­kių mi­ne­ra­li­nių van­de­nų, re­tai ge­ria ka­vą. Mie­liau ren­ka­si ar­ba­tą, ypač mėgs­ta ža­lią­ją ar­ba­tą.

Au­to­rės nuo­tr.

Iš Vai­gu­vos ki­lęs, da­bar Kur­šė­nuo­se gy­ve­nan­tis Leo­nas Šim­kus, 71 me­tų su­lau­kęs dar dir­ba to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju. „Ma­ne prie tech­ni­kos nuo ma­žens trau­kė, ko­dėl ne­dirb­ti, jei svei­ka­tos tu­riu?“, – sa­kė.

Į sa­vo tė­viš­kę kur­šė­niš­kis Leo­nas Šim­kus at­va­žiuo­ja pas ten gy­ve­nan­tį ir ūki­nin­kau­jan­tį bro­lį Vac­lo­vą, ir pa­dir­ba, ir pail­si jau­kiuo­se na­muo­se.