Naujausios
Grikpėdžiuose užgeso šviesa
Po „Šiaulių krašto“ publikacijos “Mokykla išnyko prieš rugsėjo 1-ąją“ (2011 10 05) apie Pakruojo rajone uždarytą Grikpėdžių Broniaus Nainio pagrindinę mokyklą sulaukėme laiško iš Lemonto, JAV, paties Broniaus Nainio, devyniasdešimt vienerių metų išeivijos šviesuolio, Lietuvos antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, JAV lietuvių visuomenės veikėjo, buvusio Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininko, Pakruojo rajono garbės piliečio.
B. Nainys prašė nekeisti „mano lietuviškų žodžių svetimžodžiais, dabartinėje Lietuvos rašyboje jų priteršta iki koktumo“. Todėl teksto kalbą palikome nekeistą.
Bronius NAINYS
Šviesa įsižiebė tarpukary
„Kai kaime uždaroma mokykla, jame užgęsta šviesa. Prieblanda ateina į kaimą“, — linguodams galvą ištarė Grikpėdžių mokykloje jaunimą fizikos mokęs Petras Petraitis, išgirdęs apie šios mokyklos uždarymą. Ne tik prieblanda, bet visiška tamsa, turiu patikslinti šį matematikos specialybę turintį trylika metų šioje mokykloje dirbusi pedagogą, nes esu gyvas tokios padėties liudininkas.
Kai 1926 metų rudenį pradėjau vaikščioti į už trijų kilometrų Moniūnų kaime ką tik atidarytą trijų skyrių pradžios mokyklą, mano gimtuosiuose Grikpėdžiuose iš apie šimtinės gyventojų raštingi buvo tik du: mano tėvelis ir mamos dėdė.
Tėvelis buvo baigęs dvi rusiškos mokyklos klases. Mamos dėdė sugebėjo lietuviškai „prašeniją“ parašyti. Jie ir laikraštį skaitė. Visa kita mano tėvų karta, įskaičiuojnt ir labai gerą atmintį bei aštrų protą turinčią mamytę — beraščiai. Daugumas nė pasirašyti nemokėjo. Tuo atžvilgiu kaime buvo tamsu, kaip vidurnakty.
Mokyklas pradėjo lankyti tik mano amžiaus ir trejetą metų vyresni kaimo vaikai, ir visiems reikėjo po tris kilometrus per balas ir pusnynus bristi į Moniūnus, Liesus, o man dar ir į Kūkus, nes tik tame kaime veikė 4 skyrių pradžios mokykla, kurią baigti turėjo norintieji stoti į gimnaziją. O ji buvo jau už 14 kilometrų — Linkuvoje.
Į gimnaziją iš Grikpėdžių prieauglį vežė tik mano tėvai (abu vaikus) ir du iš dešimties — Grigaliūnai. Ir tik keli net triskyres pradžios mokyklas baigė, nes jos — irgi per toli, o ką jau kalbėti apie gimnaziją. Tiek toli vaikų kasdien nevežiosi, juos reikia apgyvendinti miestelyje, mokėti už kambarį, vežioti valgį. Kas to nori? Nevežė nė į artimesnį Žeimelį, kuriame vėliau buvo atidaryta keturių klasių progimnazija.
Net okupantai mokyklas statė
Todėl ir labai pradžiugau, nors ir okupacijos metais, sužinojęs, kad pagaliau mokykla atsirado ir Grikpėdžiuose. Net ir pagrindinė, kuriai „rūmas“, kaime jis tik taip ir atrodo, buvo pastatytas ant mano tėvų okupanto suvalstybintos žemės, mano gimtojo namo vietoje, kurį, mamai mirus, kolūkio valdžia nugriovė. Būdinga, nelietė namo, kol jame gyveno kolūkio vištininke tapusi mano mama, nors ir labai ryškiai pasižymėjusių okupanto priešų motina. Šios pareigos sovietinei valdžai matyt buvo svarbiau.
Žinoma, mokykla kaimui švietė, nors okupacijos laikais ir verčiama puoselėti komunistinę ideologiją. Tarp mokytojų buvo ir nuoširdžių lietuvių patriotų, kurie, nors ir subtiliai, bet visgi kitokiomis švieselėmis spindėjo, neleisdami kaimui užmiršti savo tautos ir buvusios nepriklausomos Lietuvos valstybės.
Parama mokyklai
Tačiau tikra lietuviška tautine šviesa kaimui mokykla tapo Lietuvai vėl laisvę atgavus. Čia vyko ne tik apylinkės jaunimo mokymas ir jau grynai lietuviškas auklėjimas, bet vystėsi ir užmokyklinė veikla, įtraukianti moksleivių tėvus bei kitus šeimų narius, taip pat ir kitą visuomenę.
Grįžo ir mano, okupanto iš tėviškės išvyto ir Amerikoje sukurtos lietuviškos šeimos ryšys, atnaujintos pažintys. Prasidėjo naujas nuolatinis bendradarbiavimas. Su kaimu ir ypač su mokykla, kuri — labai dėkoju mokyklos bei rajono vadovybėms už prisiminimą bei pagarbą — buvo pavadinta mano vardu.
Įsipilietino jai ir nuolatinė Nainių šeimos parama. Moksleiviai (kiekvienas) gaudavo kasmetines kalėdines dovanėles ir buvo skiriamos premijos už rašinius. Be to, mokyklai buvo nupirkta ir įrangos: naujos lentos, kompiuteriai, fotografavimo reikmenys, moderni muzikos grojimo bei įrašymo įranga, uniformos berniukų krepšinio komandai.
Nainių šeimos lėšomis mokyklos kieme buvo pastatytas JAV gyvenančio žymaus lietuvio skulptoriaus Ramojaus Mozoliausko sukurtas, iš Afrikos granito gamintas, paminklas bolševikinio okpupanto bei jo paslaugūnų nužudytiems penkiems kaimo jaunuoliams.
Nebereikalinga — per naktį
Ir staiga beveik per naktį, visa tai pasidarė nebereikalinga.
Kaip kiekvienais, taip ir šiais metais, mokslo metus pradedančiai mokyklai parašiau sveikinimą. Prieš jį išsiųsdamas, pasiskambinau į rajoną pasitikrinti dieną, kurią Grikpėdžiuose ši Lietuvoje tradicinė graži šventė įvyks. Ir tiesiog stulbinantis atsakymas: pirmadienį, rugpjūčio 29, įvyksta rajono tarybos, švietimo skyriaus, mokyklos vadovybės bendras posėdis, kuriame,beje, jau visiškai tikra–bus nutarta Grikpėdžių mokyklą uždaryti.
Suvirpintas skubiai, elektroniniu paštu, siunčiu mokyklos direktorei Alinai Jokimčienei laiškutį: ar iš tikrųjų taip? Kodėl? Juk kaimui tai didžiulis smūgis. Gal dar galima pakovoti ir mokyklą išsaugoti? Ir štai jos rusgėjo antrą gauto atsakymo ištraukos:
„Tiesiog nesitikėjau, kad bus taip blogai. Mus ši žinia irgi labai pribloškė. Dar birželio mėnesį turėjome 61 mokinį ir atostogauti išėjome su puikia nuotaika, kad mokykla dar dirbs. Tačiau grįžę po atostogų rugpjūčio 24 sužinojome, kad liko tik 37 mokiniai, o per tą savaitę dar daugiau mokinių paliko mokyklą....„ Ir toliau, minėdama kitus duomenis skaičiais, mokyklos direktorė rašo, kad mokslo metų pradžiai “būtų likę tik dvi klasės su 13 mokinių“.
Mokyklą sunaikino tėvai
Aišku, tiek mokinių belikus, mokyklą laikyti vargu, ar beapsimoka. Tačiau kodėl taip pasidarė?
Pavasarinę padėtį žinodama, mano šeima buvo įsitikinusi, kad mokykla visgi veiks, bent šiais metais, nors dėl nuolatinio mokinių mažėjimo užominų apie jos uždarymą ir buvome girdėję. Bet girdėjome ir kalbų, kad kokia nors mokykla Grikpėdžiuose tikrai bus, nors ir susiaurinta iki pradinės.
Tad kodėl visa tai atsitiko ir dar taip staiga? Kur čia šuva pakastas? Kas už šį uždarymą atsakingas? Gal dar galima pakovoti ir padėtį kaip nors pataisyti?
„Kovoti nėra su kuo. Padėtis yra tokia, kad ne rajono valdžia ar mokytojai, o mokinių tėvai, išveždami vaukus, uždarė mokyklą“, į tokį mano klausimą atsako Grikpėdžiaų mokyklos direktore Alina Jokimčienė. Ir mano samprotavimą dar daugiau suglumina.
Mokyklą uždarė tėvai, visi iš karto sutarę vaikus išvežioti į kitas mokyklas? Daugiausia jų į Žeimelį, kaip vėliau patyriau, į jau perpildytą mokyklą. Jeigu tai iš tikrųjų tiesa, kas juos taip elgtis paskatino, kokios priežastys? Jiems nebereikia mokykos, į kurią vaikai pėsti gali nueiti? Ir tik per 15 minučių. O į Žeimelį kas nors turės juos vežioti.
Priežasčių nežinau, nenoriu net spėlioti, nes, toli nuo mokyklos gyvendamas ir, deja, nedaug apie padėtį, o taip pat ir apie visą aplinką bei jos veiklą suvokdamas, galiu labai apsirikti. Šalia to, vyksmas gana vaizdžiai buvo nupieštas Ritos Žadeikytės ( Šiaulių kraštas„ , 2011 spalio 5).
Galiu tik apgailestauti. Ir manau pagrįstai, nes, kaip šio rašinio pradžioje minėjau, mokyklos reikšmę kaimui teko pažinti pačiam. Nors mano laikais mokyklos buvo gretimuose kaimuose, už trijų kilometrų, bet naujoji karta jas lankė ir užaugo raštinga.
Mokykla skleidė šviesą
Ką Grikpėdžiams čia atkelta mokykla davė okupacijos laikais, nežinau, nes nežinau, kokia buvo jos užmokyklinė veikla. Tačiau prieškarinės nepriklausomybės laikais mokykla Lietuvos kaimui davė labai daug. Artimas mokytojų bendravimas su tėvais, jiems ir kitai visuomenei atdari mokyklos kultūriniai renginiai, pavyzdžiui, mokslo metų pradžios ir pabaigos šventės, Kalėdų eglutė, valstybinė Vasario 16 šventė, kaimą švietė ir kėlė jo kultūrą.
O prieškarinės nepriklausomybės laikais gausi užmokyklinė veikla, ypač tarp jaunimo, ugdė, brandino ir vedė jaunimą lietuvių tautos patriotizmo ir aplamai visuomeniniu keliu.
Šiandien toji veikla gali būti net platesnė, įjungiant į ją antros džiugios valstybės dienos, Kovo 11-osios, ir šiurpių tautos kančių Gedulo ir vilties dienų minėjimus. Tai neleistų kaimui užmiršti nė pačios vėliausios Lietuvos istorijos.
Galėtų būti ruošiama dar ir kasmetinė speciali mokyklos — visuomenės bendravimo diena. Tai mokyklos nauda Lietuvos kaimui. O kiek jos tautai, valstybei, pagaliau, ir pasauliui? Nemažiau negu rato išradimas, ypač dvasiniam žmonijos gyvenimui. Koks pasaulis būtų šiandien, jeigu neturėtų mokyklos? Ką ji davė žmonijai, sunku net apsakyti. Tačiau ir čia dar ne taškas. Jos dovanomis pasaulis dar nėra patenkintas, žino, kad ji gali duoti daugiau.
Todėl mokslininkai to daugiau ir ieško, šį išradimą tobulina. Mokyklų steigia vis daugiau ir įvairesnių. Žemesnių, aukštesnių, aukštųjų, kurias vis siekia tempti aukštyn. Bet vėl būdinga: daugiausia steigiamos žemiausios, pradinės, tarp jų ir vos tik pradėjusiems vaikščioti vaikams.
Vyraujantis mąstymas — žemiausios pačios reikalingiausios, ir jų reikia kaip galima daugiau. Ir arčiau viena kitos, kad mažylių tėvams jų vaikų mokymas galėtų prasidėti anksti ir patogiai.
Atvirkštinis mąstymas
Tokie klausimai man kyla šiandien, galvoje sukantis žinioms apie mano tėvynėje kažin kodėl įsivyraujantį atvirkštinį mąstymą: mokyklos, ypač žemiausios, taigi ir reikalingiausios, ne steigiamos, bet uždaromos.
Mano gimtajame kaime uždaroma vos prieš 27 metus įsteigta mokykla, kuri ir savo esme, ir paskirtimi, ir esamu, o ypač galimu vaidmeniu čia yra labiausiai reikalinga. Priežastis–per mažai mokinių, todėl ir ekonomiškai ją išlaikyti neapsimoka, teigia tokiam vyksmui galią turintieji sprendėjai.
Taip dabar daroma visoje Lietuvoje, sako. Dėl gausios emigracijos sumažėjo žmonių, taigi ir mokyklų lankytojų. Todėl mokyklų skaičių reikia mažinti, jas glaudinti. Be to, gausesnėse mokinį išlaikyti pigiau. Tai tiesa. Bet ta kryptimi yra ir kitoks žvilgsnis, ir labai galia, kad tarp tų glaudintojų yra ir pedagogų, kurie jam prisimerkia.
Negi net jie nežino, kad besimokančiam jaunimui visais atžvilgiais ir visose pakopose 12 mokinių klasė yra žymiai naudingesnė negu trisdešimties. Ar Pakruojo rajono vadovybė, jau net trečią mokyklą pamečiui uždarydama, apie tai nepagalvojo? Negi Lietuvos jaunimo, ypač kaimo, mokymą ir auklėjimą, o kartu su juo ir kaimo švietimą bei kultūrėjimą tik kišenė lemia? Net šiame moderniame XXI amžiuje?
Manyčiau, kad dabartinę padėtį Grikpėdžiuose vertėtų pergalvoti ir bent pradinę mokyklą jiems grąžinti. Kol dar tebėra jai tinkantis pastatas su gražia aplinka. Neapgalvotai, skubotai užgesinta šviesa turi sužibėti iš naujo.
GLOBĖJAS: Bronius Nainys beveik kasmet atvažiuodavo į Grikpėdžių mokyklą, kuriai buvo suteiktas jo vardas.