Ekspozicija primena apie žydų gyvenimą

Ekspozicija primena apie žydų gyvenimą

Eks­po­zi­ci­ja pri­me­na apie žy­dų gy­ve­ni­mą

Jo­niš­kio Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je ati­da­ry­ta nuo­la­ti­nė eks­po­zi­ci­ja, skir­ta kraš­to žy­dų bend­ruo­me­nei at­min­ti ir jos kul­tū­rai pri­sta­ty­ti. Jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti žmo­nių iš­sau­go­tus ir mu­zie­jui do­va­no­tus daik­tus, rū­bus, kny­gas.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Is­to­ri­niai fak­tai

1932–1940 me­tų Jo­niš­ky­je vei­ku­sių pre­ky­bos ir pra­mo­nės įstai­gų mo­kes­čių re­gist­ra­ci­jos kny­go­je įra­šy­tos 39 ko­lo­nia­li­nių pre­kių par­duo­tu­vės, ku­rių sa­vi­nin­kai – žy­dai. Jie tu­rė­jo skar­dos ga­mi­nių, ba­tų ga­my­bos, ke­pu­rių dirb­tu­vių, ke­pyk­lė­lių, ar­ba­ti­nių, cuk­rai­nių. Žy­dai pir­mie­ji pra­dė­jo naf­tos pro­duk­tų pre­ky­bos vers­lą Jo­niš­ky­je, įren­gė pir­mą­ją de­ga­li­nę. Tarp gy­dy­to­jų taip pat ne­ma­žai bu­vo šios tau­ty­bės at­sto­vų. Žy­dai tu­rė­jo su pro­fe­si­ne veik­la su­si­ju­sių drau­gi­jų, spor­to klu­bų, pa­ra­mos, lab­da­ros fon­dų, ak­ty­viai da­ly­va­vo sa­va­no­rių ug­nia­ge­sių drau­gi­jos veik­lo­je. Šių ir ki­tų fak­tų apie Jo­niš­kio žy­dų gy­ve­ni­mą, veik­lą, įta­ką ir in­dė­lį kraš­to is­to­ri­jai, eko­no­mi­kai ga­li­ma pa­skai­ty­ti įreng­tuo­se eks­po­zi­ci­jos sten­duo­se.

In­te­rak­ty­viam už­siė­mi­mui kvie­čia kom­piu­te­ri­nis ter­mi­na­las, dė­lio­nė, ku­ri pa­de­da at­pa­žin­ti si­na­go­gos in­ter­je­ro de­ta­les ir su­ži­no­ti apie jų ri­tua­li­nę reikš­mę. Bal­to­sios ir Rau­do­no­sios si­na­go­gų ma­ke­tus pa­tei­kia Jo­niš­kio „Sau­lės“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo sky­riaus Die­nos užim­tu­mo cent­ro ug­dy­ti­niai.

Vie­nos gi­mi­nės daik­tai

Ta­čiau svar­biau­si eks­po­zi­ci­jo­je – tie­sio­giai žy­dų gy­ve­ni­mą liu­di­jan­tys daik­tai, su­grį­žę iš ano šimt­me­čio pir­mo­sios pu­sės. Įsi­dė­mė­ti­na Mil­vids­kių pa­var­dė. Jų gi­mi­nė Jo­niš­ky­je gar­sė­jo vers­lais: vie­na šei­ma tu­rė­jo li­nų sė­me­nų ir ja­vų su­pirk­tu­vę, ki­ta – ga­ro ma­lū­ną, dar bu­vo au­di­nių par­duo­tu­vė.

Ant se­no­vi­nės be­veik šimt­me­tį me­nan­čios kė­dės ka­bo šei­mos švar­kas, gre­ta – ant ma­ne­ke­no už­vilk­ta bal­to šil­ko su­kne­lė su juo­da lie­me­ne. Sto­vi ap­va­li dė­žė, skir­ta skry­bė­lėms lai­ky­ti, ant jos – tar­si šo­kio žings­ne­liui su­dė­ta ba­tų po­ra, gre­ta – ma­žas me­di­nis la­ga­mi­nė­lis su ran­ka iš­ve­džio­tu įra­šu. Ga­li­ma į sa­ve žvilg­te­lė­ti veid­ro­dy­je me­di­niuo­se rė­muo­se.

Neį­var­dytų jo­niš­kie­čių, do­va­no­ju­sių mi­nė­tus daik­tus, šei­ma iš­sau­go­jo pa­puo­ša­lą, mo­te­riš­kų pirš­ti­nių po­rą.

Kny­gą sau­go­jo pus­šim­tį me­tų

Mar­kų šei­ma iš Šiau­lių, ku­rios gi­mi­nės šak­nys glū­di Jo­niš­ky­je, praė­ju­siais me­tais per žy­dų kul­tū­ros die­nų ren­gi­nius mu­zie­jui ati­da­vė re­li­gi­nėms apei­goms skir­tus sta­lą ir suo­lą, prie ku­rių skai­to­ma To­ra, už­tie­sa­lą, Aron ko­de­šo ka­po­re­tą – užuo­lai­dė­lę spin­tai, kurioje lai­ko­mi To­ros ri­ti­niai. Ant užuo­lai­dė­lės ją iš­sau­go­ju­si šei­ma dar ma­tė krau­jo žy­mių, ženk­li­nan­čių skau­džią is­to­ri­jos da­lį.

Išs­kir­ti­nis daik­tas eks­po­zi­ci­jo­je – To­ros man­ti­ja. Tai – itin re­tas eks­po­na­tas, ku­rį tu­ri to­li gra­žu ne kiek­vie­nas mu­zie­jus.

Iš Pa­ne­vė­žio žy­dų bend­ruo­me­nės į Jo­niš­kį at­ke­lia­vo sep­tyn­ša­kė me­no­ra – žva­ki­dė, ku­ri lai­ko­ma vie­nu svar­biau­sių ju­daiz­mo sim­bo­lių ir yra Iz­rae­lio vals­ty­bės sim­bo­lis, įtrauk­tas į vals­ty­bės her­bą.

Re­li­gi­nio tu­ri­nio Ra­bi­no Ic­cha­ko ben Ja­ko­bo Al­fa­si ko­men­ta­rų kny­gą ara­mė­jų kal­ba, spaus­din­tą XIX am­žiu­je, spė­ja­ma, vei­ku­sio­je Sla­vu­to­je, da­bar­ti­nė­je Uk­rai­nos te­ri­to­ri­jo­je, pu­sę am­žiaus sa­vo na­muo­se sau­go­jo kraš­tie­tis fi­lo­so­fas Sta­sys Ši­mai­tis. Ka­dai­se kny­gą jam, bai­gu­siam ins­ti­tu­tą ir grį­žu­siam į gim­tuo­sius na­mus Jau­nei­kių kai­me, pa­ro­dė šio kai­mo gy­ven­to­jas, ra­di­nį ap­ti­kęs vie­na­me griau­na­ma­me na­me, sto­vė­ju­sia­me Jo­niš­ky­je ne­to­li si­na­go­gų. Smal­siam kai­mo žmo­gui bu­vo įdo­mu, koks tai lei­di­nys. Ka­dan­gi pa­ts S. Ši­mai­tis nie­ko ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, žmo­gus ati­da­vė lei­di­nį jam vež­tis į Kau­ną ar Vil­nių iš­siaiš­kin­ti, kas ten ra­šo­ma. To pa­da­ry­ti ne­pa­vy­ko, tad kny­ga tie­siog gu­lė­jo, kol su­lau­kė lai­ko su­grįž­ti, nors ir ne į tuos pa­čius na­mus, bet pa­gar­biai – į si­na­go­gą.

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus pa­si­rū­pi­no, kad mi­nė­ta ra­bi­no kny­ga bū­tų su­skait­me­nin­ta ir da­bar ji pla­tes­nei vi­suo­me­nei pa­sie­kia­ma Na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos fon­duo­se.

Au­to­rės nuo­tr.

Mil­vids­kių šei­mos mo­te­riš­kos pirš­ti­nės ir pa­puo­ša­las.

Išs­kir­ti­nė eks­po­zi­ci­jo­je – To­ros ri­ti­nio man­ti­ja, to­kį eks­po­na­tą tu­ri to­li gra­žu ne kiek­vie­nas mu­zie­jus.

Šią re­li­gi­nio tu­ri­nio Ra­bi­no Ic­cha­ko ben Ja­ko­bo Al­fa­si kny­gą, ati­duo­tą vie­no Jau­nie­kių kai­mo gy­ven­to­jo, pus­šim­tį me­tų sau­go­jo kraš­tie­tis fi­lo­so­fas Sta­sys Ši­mai­tis.

Sto­vi ap­va­li dė­žė, skir­ta skry­bė­lėms lai­ky­ti, ant jos – tar­si šo­kio žings­ne­liui su­dė­ta ba­tų po­ra, gre­ta – ma­žas me­di­nis la­ga­mi­nė­lis su bu­vu­sio sa­vi­nin­ko įra­šu.