Baltosios lazdelės dieną – socialinė akcija

Ri­tos Gri­ga­lie­nės nuo­tr.
Sve­čiai iš Lat­vi­jos kar­tu su šu­ni­mis ved­liais nu­si­fo­tog­ra­fa­vo bend­rai nuo­trau­kai.
Spa­lio 15 dieną Bal­to­sios laz­de­lės die­nai pa­mi­nė­ti Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių są­jun­gos Pak­ruo­jo ra­jo­no fi­lia­lo na­riai su­ren­gė so­cia­li­nę ak­ci­ją „Pa­si­vaikš­čio­ji­mas tam­so­je“. Ak­ci­jo­je ne­re­gių bei silp­na­re­gių ga­li­my­bes pa­leng­vin­ti sa­vo gy­ve­ni­mą pri­sta­tė sve­čiai iš Lat­vi­jos, Ry­gos: Zai­ga Kla­vi­na, Alek­sejs Vol­kovs, Vik­tors Ser­ge­jevs su šu­ni­mis ved­liais. Ak­ci­ją ste­bė­jo Pak­ruo­jo „Že­my­nos“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los pra­di­nių kla­sių mo­ki­niai, gat­vės praei­viai.

Mo­ki­nių ran­ko­se bal­to­sios laz­de­lės

Ren­gi­nį pra­dė­jo Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių są­jun­gos Pak­ruo­jo ra­jo­no fi­lia­lo pir­mi­nin­kė Kris­ti­na But­ke­vi­čie­nė, ku­ri pa­dė­ko­jo vi­siems, pri­si­dė­ju­siems, kad ak­ci­ja įvyk­tų. Spa­lio 15 d. LASS (Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių są­jun­gos) Pak­ruo­jo ra­jo­no fi­lia­las, ku­rį su­da­ro dau­giau­sia vy­res­nio am­žiaus 56 na­riai, pa­mi­nė­jo ir 55 me­tų ju­bi­lie­jų. LAD (Lie­tu­vos ak­lų­jų drau­gi­jos) Pak­ruo­jo sky­rius su­si­kū­rė 1964 m. spa­lio 15 d. Tuo­met te­bu­vo 4 na­riai.

Ak­ci­jo­je da­ly­va­vę LASS Pak­ruo­jo ra­jo­no fi­lia­lo na­riai ran­ko­se lai­kė bal­tą­sias laz­de­les. Bal­to­ji laz­de­lė – ne šiaip ko­kia laz­da, o spe­cia­li, skir­ta ne­re­giams. Bal­to­ji laz­de­lė –neatskiriama ne­re­gio drau­gė, pa­ly­do­vė. Įgu­du­sio­se ran­ko­se ji da­ro be­veik ste­buk­lus ir la­bai pa­di­di­na ne­re­gio sa­va­ran­kiš­ku­mą, mo­bi­lu­mą, per­spė­ja apie ke­lio pa­vir­šiaus ne­ly­gu­mus, o bal­ta jos spal­va praei­vius gat­vė­je, au­to­mo­bi­lių vai­ruo­to­jus įspė­ja, kad ke­ly­je ak­las žmo­gus.

K. But­ke­vi­čie­nė pa­pa­sa­ko­jo, jog ak­lie­ji su laz­do­mis vaikš­čio­jo nuo se­niau­sių lai­kų. Ta­čiau tik XX a. pra­džio­je, ypa­tin­gai po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro, pra­dė­ta su­pras­ti, kad laz­de­lė re­gė­ji­mo ne­te­ku­siam žmo­gui ga­li daug pa­dė­ti.

Pa­tir­tis pa­ro­dė, kad įgu­du­sio­se ran­ko­se ji la­bai pa­di­di­na ne­re­gio sa­va­ran­kiš­ku­mą, pra­ple­čia ju­dė­ji­mo lais­vę, ge­ri­na pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi. Vaikš­čio­ji­mo su laz­de­le įgū­džių, kaip tam tik­ros mo­bi­lu­mo sis­te­mos, ak­lie­ji pra­dė­ti mo­ky­ti Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se.

Pir­mi­nin­kė pa­mi­nė­jo prie­žas­tis, ko­dėl ne­re­giui rei­kė­tų vaikš­čio­ti su bal­tą­ja laz­de­le. Laz­de­lė, kaip ly­tė­ji­mo inst­ru­men­tas, pa­de­da at­pa­žin­ti ob­jek­to sa­vy­bes. Įdo­mu tai, kad, nau­do­da­mas laz­de­lę, ne­re­gys gau­na in­for­ma­ci­jos apie daik­to for­mą. Ga­li­ma su­ži­no­ti apie jo pa­vir­šiaus struk­tū­rą ir pa­gal gar­sus iden­ti­fi­kuo­ti pa­čius daik­tus. Vie­noks gar­sas yra me­di­nių du­rų, ve­dan­čių iš ves­ti­biu­lio, ki­toks – me­ta­li­nių, at­spa­rių gais­rui, du­rų, įreng­tų tarp ves­ti­biu­lio ir laip­ti­nės.

Lie­tu­vo­je 1991 me­tais pra­dė­ta mo­ky­ti ak­luo­sius orien­ta­ci­jos ir mo­bi­lu­mo. Pa­ma­tę ak­lą­jį gat­vė­je su laz­de­le, žmo­nės at­si­suk­da­vo po ke­le­tą kar­tų. Ne­ma­ža gru­pė ak­lų­jų at­si­sa­ky­da­vo nuo orien­ta­ci­jos ir mo­bi­lu­mo pa­mo­kų vien dėl to, kad į ran­kas rei­kia paim­ti bal­tą­ją laz­de­lę. Ak­lie­ji su­si­dū­rė su psi­cho­lo­gi­nė­mis pro­ble­mo­mis, juos var­gi­no gė­da, kad yra ki­to­kie. Ma­tyt, to­dėl, kad bet ko­kia laz­da nuo se­niau­sių lai­kų žmo­gaus są­mo­nė­je aso­ci­ja­vo­si su el­ge­tys­te, iš­mal­da, luo­šu­mu, ka­žin ko­kia ne­sup­ras­ta ir neį­si­są­mo­nin­ta gė­da. Ne kar­tą bu­vo iš­tar­ta fra­zė: „Kaip aš pa­si­ro­dy­siu gat­vė­je su laz­da, ką žmo­nės pa­gal­vos?“

To­kie žmo­nės lai­ku ne­bu­vo ga­vę kva­li­fi­kuo­tos psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos, vi­suo­me­nės ne­sup­ra­tin­gu­mas, stig­ma­ti­za­ci­ja ar­ba in­for­ma­ci­jos trū­ku­mas apie re­gė­ji­mo neį­ga­liuo­sius, ver­tė ak­luo­sius už­si­da­ry­ti na­muo­se, jaus­tis men­ka­ver­čiais, kal­tais be kal­tės.

K. But­ke­vi­čie­nė, kad, or­ga­ni­zuo­da­ma šią so­cia­li­nę ak­ci­ją ji ir fi­lia­lo na­riai ti­ki­si su­pa­žin­din­ti vi­suo­me­nę su re­gė­ji­mo neį­ga­lių­jų sun­ku­mais bei po­rei­kiais, per­teik­ti re­gė­ji­mo neį­ga­lių­jų, at­vy­ku­sių iš Lat­vi­jos, tu­rin­čių šu­nis ved­lius, as­me­ni­nę pa­tir­tį.

Ren­gi­nio pa­bai­go­je mo­ki­niams bu­vo leis­ta pa­si­jus­ti ne­re­gių vie­to­je, ant akių už­de­dant raiš­čius ir įduo­dant į ran­kas bal­tą­ją laz­de­lę. Mo­ki­niai ban­dė orien­tuo­tis ap­lin­ko­je, bū­da­mi tam­so­je.

Šu­nys ved­liai

Sve­čiai iš Lat­vi­jos Z. Kla­vi­na, A. Vol­kovs ir V. Ser­ge­jevs pa­pa­sa­ko­jo apie šu­nis ved­lius, ku­rie Lat­vi­jo­je at­ren­ka­mi, iš­mo­ko­mi pa­dė­ti neį­ga­lie­siems ir po to kar­tu gy­ve­na su ne­re­giu. To­kių šu­nų lai­ky­mą nu­ma­to ir Lat­vi­jos Res­pub­li­kos įsta­ty­mai. De­ja, to dar nė­ra Lie­tu­vo­je. Įdo­mu tai, kad šu­nys ved­liai tu­ri bū­ti kar­tu su šei­mi­nin­ku vie­šo­sio­se vie­to­se (vie­ša­ja­me trans­por­te, ka­vi­nė­se, įvai­rio­se in­ti­tu­ci­jo­se) be ant­snu­kio. To­kie šu­nys yra iš­mo­kin­ti ne­pul­ti žmo­nių, ku­rie jiems, sa­ky­ki­me, už­min­tų ant ko­jos vie­ša­ja­me trans­por­te. Jų ne­ga­li­ma glos­ty­ti ar mai­tin­ti sve­ti­miems, kad ne­blaš­ky­tų šuns. Ne­ma­tan­tie­siems pa­dė­ti mo­ki­na­mi lab­ra­do­rų veis­lės šu­nys.

Sve­čiai pa­de­monst­ra­vo, kaip šie šu­nys ve­džio­ja­mi, kaip vyk­do ko­man­das. Mo­ki­niai sve­čiams tu­rė­jo daug klau­si­mų.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos